Jei delnai ir pėdos skęsta smėly
Tai – dykuma.
Jei aklinoj tamsoj išnyra vėlės –
Vilko valanda.

Kartais tokia ilga... Ant lyno plonutėlio
Visiems laikrodžiams pakaks šio smėlio.
Viskas – tiktai pakilimai ir nuopuoliai.
O tarp jų – siūni persiūni mane, sulopai.

O aš vis tiek guluos ant bėgių.
Toly, girdi? atdunda traukinys,
Reikėtų keltis, bet jėgų
Pakanka tik dangun įsmeigt akis.

Neišgąsdinsi tu elgetos, kad krizės ateis,
Neįbauginsi neregio, kad saulė nusileis.
Neteks klūpėt klausykloj laukiant išrišimo,
Nebaisu paklysti kalnuos, ieškant pašaukimo.

Metu jūron seną ryšulėlį raktų,
Kad niekada sugrįžti nebetektų.
Šaltą plieną jau šildo karštas smilkinys,
Ir Bethoveno penktoji beldžias. Į mano duris.