Kas yra meilė?
  Kartą paklausė manęs. Įdomu, pamaniau, svarbu klausiančiajam, ką pasakysiu. Bet turėčiau būti atsargus, kad nesuklysčiau. Juk nuo to priklausys klausiančiojo meilės samprata. Iškart iškilo paties, kadais dar labai jauno ir naivaus, vizija apie jausmus, jų hiperbolizavimą, tikėjimą, nesibaigiančią kovą ir triuškinančią pergalę, kuri nebūtinai turėdavo baigtis geidžiamosios guolyje. Bet tai buvo nepatyrusio žmogaus samprata. Jei tomis mintimis pasidalysiu šiandien su juo, tai jis taip niekada gali ir nebeatsitiesti, tikėdamas mano žodžiais, kad ji egzistuoja.
   O kas mane privertė susipažinti su gyvenimiška realybe? Kas pakeitė mano pasaulėžiūrą? O kas apvertė manąjį idealizuojamąjį moters paveikslą į kasdieninį, žmogiškąjį? Lyg tikėjimą dievais, kurie neatsiliepia.
   Taip, tai buvo Ji.
   Viskas prasidėjo lyg nuotykis.
   Viskas prasidėjo ir turėjo tęstis amžinybę...
   Meilės nėra!!! Tai tik iliuzija. Tikėjimas. Tikėjimas vardan tikėjimo. Gėlės, saldainiai, putojantis vynas – tai tik butaforija pirmomis pažinties dienomis, kada pirmapradis instinktas šaukia daugintis, suprask – mylėtis. Ir tai patinka. Ir tai „veikia“. O kas paskui? Gėlės nuvysta, saldainiai apsalsta, baigiasi taurė „šampano“...
   Susidūrimai su kliūtimis ir kovotojo dvasia pradingsta, išgaruoja. Meilė tampa praeities žaidimu, nes patikima, kad gyvenimas nesustoja, lekia šuoliais ir tas išrinktasis ar išrinktoji dar pasirodys,
nušviesdamas pasaulį visomis vaivorykštės spalvomis arba, kad nelemta su ja gyventi. Gyventi jaučiant. Tai taip pat geras atsikalbinėjimo būdas. Vietoj paprasčiausio „nebemyliu“, patikima lemtimi, kurios net ir labai norėdami nežinome, priversdami mylimąjį kentėti, prarasti savąjį aš.
   Tai žiauru! Atimti iš žmogaus žmogiškumą. Vieni tai vadina gyvenimiška patirtimi arba užgrūdinimu.
   Atimti jausmingumą, nes meilės jausmas niekur nedings, lydės visą likusį gyvenimą. Ne kartą stebėjausi, kodėl žmonės tokie pikti, pavydūs, savanaudiški. Dėl tokių praradimų jie sustabarėja. Bijo atsiverti, pasidžiaugti svetima laime, paskatinti, nešališkai patarti. Bijo dar kartą išgyventi pragarišką skausmą?
   Ir kodėl jie tai turėtų daryti?!
   Tai taip pat nesvarbu.
   Viskas tiesiog subliūška, lyg kylantis oro burbulas, į su meilės jausmu nesusijusius dalykus. Į  kasdienybę, į niūrią kasdienybe iš kurios stengiamasi išsivaduot, nes nėra didesnio džiaugsmo, nei dvasinis. Kaip ir skausmo.
   Kodėl?
   Taip pat galima teigti, kad sutikai ne tą žmogų ir kodėl jį turėtum prievartauti?
   Savanaudiška?
   Nesuklysk ir nepasmerk savęs kančiai vien tam, kad persigalvojo ir save prievartauja butaforijai, bailių sukurtam pasaulio modeliui. Širdim ištartas „myliu“ lieka lyg pėdsakas išdegintas ir jis niekada neužgyja, kad ir kiek save apgaudinėdamas atsiduodi laiko valiai. Laikas tik padeda susigyventi su skausmu...
   Niekas neverčia prisipažinti jausmuose, net jei už prisipažinimą mylimasis pasiruošęs viską paaukoti. Nesisvaidykim tuščiais žodžiais.                                                                                                                        
   Nesaugojam. Nepuoselėjam. Nekūrenam, lyg židinio šventos ugnies. Kiekvienas į savo pusę traukiam ir viskas trūksta - nutrūksta, atrodytų, be priežasties. Kalti visi – ne patys. Ieškom kaltų, kad save pateisinti. Neieškom nei vienos priežasties, kad išsaugot... Prarasta. Taškas sakinio gale. Sakinio, be gilios minties. Išnyksiančio po kelių dienų.
   O sakė: „Myliu“.
   Žmogus – Dievo tvarinys – įkūnijantis visa, kas jo visatoj sudėliota – visos maitinimosi grandys viename. Ėdam vieni kitus. Vieni iš alkio, kiti, kad jau ėst nebegali.
   Moteris. Moteris – mama, moteris – žmona, moteris – dukra. Moteris – mano kančia.
   Dieve, kam paėmei iš vyro šonkaulį ir sukūrei ją, jei neišmokei, kaip mylėti? Kaip būti mylimam?
Tai netikroji meilė? Tai kelias į pažinimą?
   Tyla. Spengianti tyla bažnyčių skliautuos...
   Keliauk vedamas širdies, net jei paklysi, net jei skaudės – būk vyras, tegu bent kartą JI tau pavydės.

2011 m. kovo 28 - 29 - 30d.
2011 m. balandžio 1 d.