Niūrią vėsią rudens naktį vienas paskui kitą trys savižudžiai susitiko ant upės tilto. Jie, tiesą sakant, dar nebuvo tikri savižudžiai. Jie dar tik ruošėsi jais tapti...
Bet jie trukdė vienas kitam. Žvalgėsi aplink, ramstė turėklą ir nežinojo, ką daryti.
Po tiltu murmėjo juodi upės vandenys, vėjas šiaušė plaukus ir plaikstė ore šlapius medžių lapus.
- Tai kuris pirmas? – galop ramiai paklausė liesas, iš pažiūros labai inteligentiškas akiniuotis.
- Damoms pirmenybė... – netvirtai sumurmėjo apšepęs senis su suglamžyta skrybėle.
- Čia ne tas atvejis – pareiškė pagyvenusi dama. Jos makiažas buvo išskydęs nuo ašarų ir ištepliojęs veidą juodais, melsvais ir raudonais dryžiais...
Jie žvelgė nuo turėklų žemyn į juodą prarają, pasiryžę viskam.
- Aš turiu butelį degtinės – šaltoje tyloje pratarė apšepėlis su skrybėle.
- Gal duotumėt gurkšnelį? – viltingai paprašė murzinoji dama.
- Ir aš neatsisakyčiau... – rydamas seiles, pareiškė liesasis akiniuotis.
Visi išgėrė iš apšepėlio butelio ir kaip mat pasijuto geriau.
- Turiu idėją, – pasakė liesasis inteligentas. - Kadangi pačiam padaryti TAI nėra lengva, siūlau nustumti vienas kitą... Na, pagelbėti, taip sakant...
- Gal ir neblogai būtų... – pratarė skrybėlėtasis apšepėlis ir kiek patylėjęs, - bet kas nustums paskutinįjį?
- Aš nenoriu būti žmogžudė – užprotestavo murzinoji dama.
Brėkštant trys siluetai lėtai išsiskirstė kas sau...