6.

     Šilta rugsėjo popietė. Kvepia garuojančia žeme ir obuoliais.
- Pirtis iškūrenta, vandens prinešta, galime eiti praustis. - Petras pasirausė spintoje, surado dailesnių motinos drabužių ir įdavė merginai apsirengti. Drabužiai jai buvo didoki, bet abu nusprendė, jog ji tikrai iš jų neiškris. Kieme mergina apsidairė. Kairėje po langais žydėjo keli aukšti jurginų krūmai. Tokių didelių, ryškių žiedų ji, kaip gyva, nebuvo mačiusi. Ypač išsiskyrė rausvi, pailgais žiedlapiais.
     Patvory kapstinėjosi vištos. Taip pat labai įdomios; storulės, su plunksnų kuokšteliais ant kojų. O gaidys tarp jų raibuliavo visomis vaivorykštės spalvomis, išdidžiai kraipydamas galvą ir aukštai statydamas kojas. Visa jo povyza atrodė nepaprastai komiška ir miela.
     Pirtelėje jiedu nusirengė, tik Petras liko su glaudėmis. Ji atsigulė ant apatinio suolelio, jis palipo aukščiau. Karštis nebuvo pernelyg didelis, kvepėjo įmirkusiu medžiu ir vantų lapais.
     Kurį laiką pagulėjus ir pasikaitinus, Petras ėmėsi merginą prausti. Muilu išmuilino nugarą, sėdmenis, kojas, paėmė plaušinę, ją taip pat išmuilino ir palengva, švelniai, apvaliais, sukamaisiais judesiais pradėjo trinti visą jos kūną. Tai buvo ir mazgojimas ir masažas. Jis prausė ją susikaupęs, sudėjęs į šį procesą visą savo sielą ir išmanymą. Judesiai buvo ramūs, šilti ir jautrūs. Tas prausimas buvo tikras balzamas jos iškankintam kūnui. Ji gulėjo tyli ir nejudri, visa atsidavusi šiai terapijai. Ji gerte gėrė į save jo rankų šilumą, o visas blogumas, maudulys, kančia tekėjo iš kūno, sklaidėsi ir nyko.
     Jis apglostė ir nuprausė kiekvieną sąnarį, kiekvieną įdubimą ir iškilimą, kiekvieną pirštelį. Jos kūnas buvo toks gražus ir tobulas, toks švelnus ir tyras, kad jam gniaužė kvapą. Skausminga palaima draskė krūtinę. Tad jis tyliai mintyse meldėsi: „Tėve mūsų, kurs esi danguje, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia...“ Jis meldėsi ir dėkodamas už šią palaimą, ir maldaudamas pagalbos, ir prašydamas nors kruopelytės laimės sau... Jis žinojo, jog toks nuostabus kūnas negali priklausyti jam, bet juk svajoti ir melstis neuždrausta. Žmogus svajoja ir trokšta, kol gyvas...
     Bekrypstanti vakarop saulė įspindo pirtelėn pro mažą langą ir nuauksino juodu nuo galvos iki kojų. Ji sėdėjo ir plovė plaukus. Vieną akimirką jie nuvilnijo raudonai varinėmis bangomis. Jis žiūrėjo į ją ir, sulaikęs kvapą, tylėjo. Jam norėjosi, jog ši akimirka nesibaigtų niekuomet. Kad šis paveikslas išliktų jo atminty iki gyvenimo pabaigos: ji sėdi tamsioje pirtelėje, užlieta besileidžiančios saulės spindulių, visa spindinti ir šviečianti, o nuo vyšnių spalvos plaukų teka variu raibuliuojantis vanduo...
     Vėliau jiedu sėdėjo virtuvėje prie stalo ir gėrė gardžią čiobrelių arbatą. Kaip pirtis nuplovė jos kūną iš išorės, taip ši arbata, rodės, plovė jį iš vidaus. Buvo lengva, ramu ir gera. Kalbėjo jiedu mažai, lyg bijodami sudrumsti šią ramybę ir skaidrą.
     Kai Petras išėjo į kiemą, ji pajuto malonų nuovargį ir atsigulė. Krosnyje linksmai spragsėjo malkos. Ji žiūrėjo į atspindžius, blyksinčius pro krosnies groteles ir mąstė. Ją supo begalinis gėris ir šiluma... Tad kodėl sielos gelmėse vis dar glūdi tas sunkus ledo luitas? Kodėl mintys pinasi ir blaškosi, lyg uždarytos į juodą narvą?...
     Grįžęs į trobą, jis rado merginą miegančią. Tamsūs, dar drėgni plaukai sklaidėsi ant pagalvės. Ji gulėjo ant šono, vieną ranką pakišusi po skruostu, kitą ištiesusi virš apkloto. Laibi, švelnūs piršteliai kartkartėmis sujudėdavo, trukteldavo, lyg kažką perrinkinėdami...
     Petrą užliejo skausmingas švelnumas. Jis buvo pasiruošęs bet kam, kad tik apsaugotų, apgintų, šią trapią būtybę. Troško savo gyvastimi užstoti ją nuo visų pasaulio blogybių ir žiaurumo. Jis pritūpė šalia lovos, sulaikęs kvėpavimą, iš labai arti žvelgė į jos nurimusį, švelnų veiduką ir juto šilumą, sklindančią nuo jos odos.
     Keletą sekančių dienų lijo lietus, langai aprasojo ir pro stiklą menkai ką begalėjai įžiūrėti. Kol Petras dirbo laukuose ir tvarte, mergina apėjo visus namus. Jai buvo smalsu apžiūrėti patalpas, baldus, rakandus.
     Kambarys, kuriame ji miegojo, buvo didelis ir šviesus. Iš visko matėsi, jog tai moters kambarys. Ant veidrodžio stalelio stovėjo dėžutė su kukliais papuošalais. Ten gulėjo plona auksinė grandinėlė, balti, panašūs į perlus karoliai, paprastutė melchiorinė sagė, plaukų segtukai, gumelės ir kitokie mažmožiai.
     Spintoje tvarkingai sudėlioti drabužiai, patalynė. Už spintos nemaža dėžė su naminiais siūlais, baltais ir dažytais. Palei langą rusiška siuvimo mašina „Čaika“, uždengta vašeliu nerta balta staltiesėle.
     Erdvioje virtuvėje stovėjo nemaža viryklė,  prie sienos - suolas su kibiru vandeniui, dubuo, ant sienos kabėjo praustuvas, virš jo - veidrodis, šalia - rankšluostis. Ties priešinga siena stovėjo indauja, dujinė viryklė, spintelė, šaldytuvas. Viduryje - stalas su kėdėmis. Viskas kuklu, paprasta ir švaru.
     Už virtuvės ji rado kitą kambarį. Šis, be jokios abejonės, priklausė vyrui. Šalia durų iš kairės buvo šildoma nuo viryklės sienelė. Šalia - kabykla su nešiojamais drabužiais. Tolėliau - nedidelė spinta. Kampe - televizorius. Tarp lovos ir televizoriaus - atvira knygų spinta. Prie lango - senoviškas rašomasis stalas, apkrautas laikraščiais, sąskaitomis, kalendoriais ir kitokiais popieriais, kurių prisirenka per ilgesnį laiką kiekvienuose namuose.
     Staiga jos dėmesį patraukė ant kėdės gulinti pintinė  su siūlų kamuoliu ir pradėta megzti kojine. Šie daiktai netiko vyriškam kambariui. Jie rėžė akį ir glumino.
     Mergina apžiūrėjo mezginį iš visų pusių. Dailus, kruopštus darbas. „Nejau Petras galėtų taip gražiai megzti?. Tikriausiai tai kokios nors moters pradėtas darbelis. Bet jis sakė, jog po motinos mirties visą šį laiką  gyveno vienas...“
     Toliau ji apžiūrėjo priemenę, kamarą. Ji išsyk suprato, jog tai kamara, buvo kažkur skaičiusi... Ten riogsojo įvairiausi keisti rakandai. Skaniai kvepėjo. Palubėje kabojo kelios paltys rūkytų lašinių ir vienas kumpis. Priemenėje, atremtos į sieną, stovėjo kopėčios, matyt, lipimui į palėpę.
     Namo vidus jai patiko. Viskas rimta, pastovu, nepajudinama.
     Šviesioje įstiklintoje verandoje iš abiejų pusių   buvo įtaisyti suolai. Po jais - keletas porų kaliošų, guminiai, aukšti batai ir sandalai. Ant ištemptos palubėje virvės kabojo šlapias apsiaustas.
     Staiga atsilapojo verandos durys ir su vėjo ir lietaus gūsiu įgriuvo Petras
- Oi, ką jūs čia veikiate!? Sušalsite. Geriau eime į vidų. Matote, koks oras? - rūpinosi jis, nusivilkdamas šlapią apsiaustą ir džiaudamas šalia pirmojo.
     Po pietų ji šypsodamasi paklausė:
- Jūs mokate megzti, Petrai?
- Taip, moku. Motina mane išmokė visko, ką mokėjo pati. Kojines mezgu jau nuo septynerių metų. Čia, kaime, kai dažniausiai avime gumine avalyne, vilnonės kojinės tiesiog būtinos. O susidėvi jos gan greit. Todėl tenka nuolat megzti naujas. Per savo gyvenimą numezgiau jų nemažai. Be to teko megzti šaliką, bei kepuraitę. Tik megztinio dar nesiėmiau, nors pabandyti vertėtų. O jūs ar mokate megzti?
- Nežinau, bet jaučiu, jog moku. Reikia pabandyti. Ar galiu?
- Taip, be abejo. Būtinai pabandykit! Eime, susirasim siūlus ir virbalus...
     Tik paėmusi į rankas virbalus, ji lengvai apmetė ant jų keliolika akių. Pradėjo megzti. Sekėsi kuo puikiausiai. Rankos įgudusiai valdė virbalus, jos turėjo puikią atmintį. Rankos prisiminė, ką privalėjo prisiminti, kai tuo tarpu jų šeimininkė - ne.
- Pasirodo, aš moku megzti! Turbūt, aš moku dar daugybę dalykų, kuriuos palaipsniui prisiminsiu... - Mergina džiūgavo ir šypsojosi. Jos akys spindėjo žaliais žiburėliais ir, rodės, visas pasaulis džiaugėsi kartu.
     Jų akys susitiko. Jam nudiegė širdį. Jis staiga išsigando, jog ji, galbūt, neilgai trukus prisimins savo vardą, kas ji ir iš kur. Tuomet ji išeis. Ir jis vėl liks vienas. Toks vienas, kaip tas numirėlis, kurį pamiršo palaidoti.
- Jūs taip žiūrite į mane... Su begaliniu liūdesiu. Aš jums sukeliu liūdesį? - paklausė ji.
- Oi, ne, ką jūs! Liūdesį sukeliate ne jūs, o... O, kita vertus, mes jau galėtume vadinti vienas kita „tu“. Nors aš ir nežinau jūsų vardo...  Vadinsiu jus Žaliaake.  Ar sutinkate?
- Žinoma, žinoma, aš jau seniai norėjau tai pasiūlyti, bet nesiryžau. - Ji sėdėjo skersai motinos lovos, atsirėmusi į sieną ir žvelgė atviru šiltu žvilgsniu. Po to nužvelgė jo plaukus ir tarė:
- Aš galėčiau suimti tavo plaukus gumele, būtų patogiau, plaukai netrukdytų, nekristų ant akių, o ir atrodytum tvarkingiau.
     Jam nespėjus nieko pasakyti, ji pakilo, paieškojo ant veidrodžio stalelio matytos gumelės, paėmė šukas ir ėmė šukuoti jo šiurkščius, ilgus, šviesius pelenų spalvos plaukus.
     Jis sėdėjo, lyg apmiręs, salstančia širdimi, bijodamas net kvėpuoti. Karštos - šaltos bangos vilnijo nugara ir kaupėsi paširdžiuose. Tai buvo palaima. Kankinanti ir saldi. Jis nebeprisiminė, kada paskutinį kartą jo plaukus lietė kito žmogaus ranka...
     Baigusi sumanytą darbą, ji tarė:
- Na, štai, dabar tu panašus į aktorių Stiveną Sigalą. Žinai tokį? Tik jo plaukų spalva tamsesnė...
- Žinau. Bet labai abejoju tuo panašumu... Jis aukštas ir vikrus... - Petras kalbėjo susijaudinęs, prikimusiu balsu. Po kurio laiko pakilo nuo kėdės ir nušlubčiojo prie veidrodžio. Nužvelgęs savo naująją šukuoseną, liko ja patenkintas.
- Tu puikiai sugalvojai, Žaliaake. Nuo šiol tik taip ir šukuosiu plaukus. Ačiū.
     Galop išsigiedrino. Artėjo į pabaigą bulviakasio laikas. Petras triūsė laukuose. Iki pietų  Žaliaakė liko namie viena. Po nuodugnios namų apžiūros ji jau žinojo  maisto atsargų stovį. Čia buvo visko, kas reikalinga: miltų, makaronų, cukraus, aliejaus, kruopų, druskos. Įvairiausių prieskonių - ir pirktų, ir savos gamybos, pridžiovintų ir prisūdytų krapų, petražolių, česnakų, svogūnų. Rūsys buvo pilnas daržovių, statinaitė neseniai užraugtų kopūstų, daugybė stiklainių su konservuotais agurkais, grybais, įvairiomis uogienėmis ir dar kažkuo. Didelis, dviejų dalių šaldytuvas buvo užverstas kiaušiniais, sviestu, varške, o šaldiklis grūste prigrūstas mėsos.
     Kai Petras grįžo iš lauko, pietūs jau garavo ant stalo. Jis dėkojo ir priekaištavo, kad vargsta, kad nereikėjo, kad jis pats gali... Bet iš tiesų, jautėsi nepaprastai laimingas.
- Gyvenu tavo namuose, naudojuosi tavo gerumu, tad norėjau būti tau kuo nors naudinga. Privalu kaip nors atsidėkoti už pastogę ir duoną, - kalbėjo Žaliaakė.
     „Tu tik būk,“  mąstė jis,  „tu tik gyvenk po mano stogu, tu tik naudokis mano geru. Dieve šventas, kažin ką atiduočiau, kad ji vaikštinėtų po mano sodą, džiugintų akis ir sielą... kad tik būtų šalia“...
     Vakare į motinos kambarį jis atnešė televizorių.
- Aš guluosi anksti, o tu galėsi pažiūrėti televizorių, kol užmigsi, - aiškino Petras. - Tau nebūtina keltis anksti. Tu privalai gerai išsimiegoti.
     Ir iš tiesų, jis keldavosi dar su tamsa. Kartais ji išgirsdavo, kaip sutrinksi laukujos durys, sutarška kibirai ir jausdavo, kaip jis stengiasi elgtis tyliai, kad nepažadintų jos. Toks nežmoniškai ankstus metas jai išrodė lyg gili naktis ir ji bemat vėl saldžiai užmigdavo.
     Po vakaro žinių turėjo rodyti filmą su ženklu „S“. Bet dar bus „Kriminalai“ ir „Orai“.
Baigiantis „Kriminalams“, ekrane pasirodė jaunos moters fotografija su užrašu: „Dingusi be žinios“. Šalia - telefono numeris. Diktorė kalbėjo:
- ...Dingusi be žinios... Emilija Butkutė, išėjo iš namų rugsėjo trečią ir negrįžo. Vilkėjo..., avėjo... Ką nors žinančius apie jos buvimo vietą , prašome skambinti...
     Petras savo kambaryje jau miegojo. Ji buvo viena. Išplėstomis akimis  žiūrėjo ir žiūrėjo į ekraną, nors ten seniai pasibaigė žinios ir įpusėjo filmas.
     Ji staiga  viską prisiminė. Ir kas ji, ir kas su ja nutiko. Prisiminė tą pačią minutę, kai ekrane pamatė savo nuotrauką ir savo vardą. Širdis daužėsi. Ji susigūžė nuo staiga užplūdusios vėsos. Prieš akis vėl ir vėl stojosi svetimo vasarnamio rūsys, dvokiantys girtų vyrų snukiai, smūgiai ir pažeminimas.
     Suskaudo visas kūnas, visi raumenys ir sąnariai. Skaudėjo akis ir lūpas. Skaudėjo širdį ir skaudėjo mintis. Ypač jas. Atrodo, argi gali skaudėti mintys? Pasirodo – gali. Ir netgi stipriai, geliančiai, aštriai...
     Nejau, iš tiesų, tai ji, nejau būtent su ja nutiko šis siaubingas košmaras?.. Kodėl? Kaip tai galėjo nutikti?
     Vyrai - šlykštūs gyvuliai. Kaip jie gyvena? Kodėl sužvėrėja? Bet juk ne visi. Ne visi? O gal aš pati kalta? Kažką padariau ne taip? Ne, aš iš tiesų nekalta.  Tai jie, tai jų pašvinkusios smegenys, debiliškas pasaulio suvokimas... Vartotojai. Tik vartotojai. Ne kūrėjai, ne statytojai,  ne gamintojai, o tik vartotojai, naudotojai. Kaip naudojasi daiktais, taip naudojasi ir vartoja žmones... Jie lyg ir niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių - kūrėjų. Ir rankos ir kojos tokios pat. Ir veidai... Ir ant kaktos neparašyta, nesimato jokio ženklo: „Saugokis. Vartotojas!“.
     Bet reikia prisipažinti, ženklų buvo. Netiesa, jog ji tų ženklų nematė. Tie ženklai šmėžavo jų žodžiuose, judesiuose, elgesyje. Kokia neapsakomai skaudi patirtis! Te bus prakeikta ta nelemta diena ir tie degeneratai!
    Ji užsnūdo tik paryčiais. Miegojo sunkiai, paviršutiniškai. Sapnavo dulkėtą keliuką, kuriuo bėgo, klupo, kėlėsi ir vėl bėgo...
     Petras rado ją sėdinčią prie lango ir žiūrinčią į tolį. Ji atrodė pasikeitusi, išblyškusi, rimta. Jam nudiegė krūtinę. „Kažkas nutiko. Turbūt prisiminė...” Bet nesumojęs, nei ką sakyti, nei kaip elgtis, išėjo iš kambario, nieko netaręs. Jam buvo gaila jos. Bejėgiškumo kartėlis draskė jo širdį. Ką jis gali dėl jos padaryti? Ogi nieko, visiškai nieko. Kokius žodžius surasti, kad paguosti? To, kas su ja nutiko - nebeištrinsi, nesunaikinsi. Jis žinojo tik vieną dalyką - reikia laiko. Tik laikas apmalšins skausmą, užgydys sielos žaizdas ir sustatys viską į savo vietas. Todėl jis nutarė neįkyrėti jai nei savo kalbom, nei klausimais. Jis lauks, kol ji pati pradės kalbėti. „Dabar, kai ji viską prisiminė, turbūt, panorės išvažiuoti, grįžti į savo namus, į savo gyvenimą...“
     Keletą dienų jiedu beveik nesišnekėjo. Jei Petras ko nors paklausdavo, ji atsakydavo trumpučiu „taip“, arba „ne“. Ji visa tūnojo savyje. Rodės, nemato, nei kur ji yra, nei aplink esančių daiktų, nei Petro.
      Vėl užėjo lietūs. Niūrūs, rudeniški. Už lango pilkuojanti toluma antrino sielos liūdesiui, lyg pabaiga kažko svarbaus ir negero.
- Mano vardas Emilija, - tokiu pat niūriu balsu vieną rytą pratarė mergina.
- Labai gražus vardas, - ramiai ir švelniai  atsakė Petras. - Džiaugiuosi, kad prisiminei...
     Jis priėjo, atsitūpė šalia ir paėmė jos ranką.
- Tavo vardas toks pat puikus, kaip ir tu pati. Jis tau labai tinka, Emilija. Joks kitas vardas tau netiktų. Aš iš pat pradžių supratau, kad tavo vardas yra ypatingas... - Jis kalbėjo ir kalbėjo. Šiltas, aksominis jo balsas ramino ir guodė. - Dabar viskas bus gerai. Nepasiduok liūdesiui. Gyvenime viskas praeina. Kaip geri dalykai, taip ir blogi. Gyvenimas kartais  mėgsta išbandyti mūsų ištvermę. Taip grūdina. Na, aukščiau galvą. Galiu lažintis, jog tu esi kovotoja ir nė už ką nepasiduosi nevilčiai.  Kažkas tave nuskriaudė? Aš jiems nepavydžiu. Jų laukia rūstus atpildas. Ar ne taip? Todėl dabar tau reikia kaupti jėgas, grūdinti sąmonę ir tikėti savimi. Tu esi stipri ir... graži, Emilija. - Jis nusišypsojo ir paglostė jos plaukus.
- O tu esi stebuklas, pasiustas man paties Dievo. Gyvenimas suteikė man žiaurų išmėginimą, o tu, lyg blogio antipodas, jį neutralizavai. Tik širdyje liko nuosėdos. Kol jos išsisklaidys, praeis, turbūt, nemažai laiko.
- Išsisklaidys, tikrai. Laikas geriausias gydytojas ir geriausias chemikas: blogus, nereikalingus dalykus jis tiesiog sunaikina arba paverčia kuo kitu. - Jis palietė lūpomis jos ranką ir atsistojo. -  Dabar eime vakarieniauti, - tarė, nepaleisdamas rankos ir keldamas ją kartu. Atrodė, jog jos veidas pragiedrėjo, ji lyg išsitiesė, o eisena tapo ryžtingesnė.
     Lovoje jis gulėjo atmerktomis akimis. Mintys gręžte gręžė smilkinius. „Nuostabi, žaliaakė Emilija. Nuskriausta, įžeista, bet nepasiduodanti. Stipri ir išdidi, nors tokia gležnutė.“ Begalinis pyktis šio gyvenimo niekšybėms gniaužė jam gerklę. Neaprėpiama meilė šiai merginai, draskė jo krūtinę. Jis gulėjo ir žiūrėjo į tamsą.
     Staiga jo kambario durys girgžtelėjo ir jis pajuto Emilijos žingsnius. Girdėjo, kaip ji nusirengė marškinėlius ir apgraibom surado jo antklodės kraštą. Pakėlė jį, įsirangė į lovą ir visu savo nuogu kūnu prigludo prie jo. Tūkstančiai ugnių nudegino jį nuo galvos iki kojų. Jis apmirė.
- Sušildyk mane, Petrai. Nubrauk, sunaikink tą gėlą, kuri šaldo mano kūną. Man reikia tavo stebuklingų, gydančių rankų, man reikia tavo šilumos...
     Ji lūpomis surado jo lūpas ir prigludo. Atsargiai, klausiančiai... Jie bučiavosi švelniai ir ilgai. Visomis išgalėmis jis tramdė sukilusį savo nežmonišką geismą. Aistra jį kamavo ir svaigino. Kūnas įsielektrino. Vos ne iki skausmo išaštrėję jutimai virpino visą jo gyvastį. Jo rankos pirmą kart gyvenime glamonėjo moterį, švelnią, nuostabią moterį. Jis glostė ir bučiavo nedideles krūtis, pilvą, šlaunis. Kokia palaima buvo liesti jos šiltą odą, uosti kerintį kūno kvapą. Jam rodės, jog jis krinta nuo gigantiško dangoraižio, nebejaučia nei savo kūno svorio, nei žemės traukos, nei dabarties, nei ateities. Krinta į mirtį ir gimimą, į pabaigą ir pradžią... Ir nepasiekęs žemės, vėl kyla į erdvę... Net drąsiausiose savo vienatvės fantazijose neįsivaizdavo tos neįtikėtinos palaimos turėti, glamonėti mylimą moterį. Jos kūno aromatas svaigino ir kerėjo. Jis gėrė jį visa savo esybe, paniro į jį ir rodės - ištirpo.
     Ji palietė jo vyriškumą, didžiulį, pulsuojantį, geidžiantį. Iš vyro krūtinės išsiveržė dejonė:
- Emilija, saulele...
     Ir jis palengva ėmė skverbtis į ją. Milimetras po milimetro, lėtai ir galingai. Jis plaukte įplaukė į ją ir jie susiliejo. Susipynė rankos ir kojos. Jie tapo vienu, aistros užvaldytu kamuoliniu žaibu. Jie nejudėjo. Negalėjo judėti. Jie gėrė vienas kito geismą, kvėpavo vienu ritmu, svaigo ir blaivėsi, krito į bedugnę ir kilo į erdvę. Galop ji sujudėjo, sukūkčiojo ir judesiu įtraukė jį dar giliau į save, į užburiančią gyvybės paslaptį, į stebuklingas gelmes.
     Jiedu kilo ir krito, mirė ir vėl prisikėlė. Jie plaukė erdve bekūniai, lengvi ir tirpo beribėje palaimoje...
     Paryčiais ji užmigo, įsikniaubusi į jo krūtinę, šilta, jauki ir rami. O jo siela vis dar pleveno kažkur aukštai, virš tikrovės ir realybės. Jis vis dar karšai jos geidė  ir, rodės, nepasisotintų ja niekada.
     Beribis švelnumas liejo jo širdį, kai vėl žvelgė į ją miegančią. Tokią gražią, tokią savą šį nuostabų rytmetį. „Po to, ką patyriau, nebaisu būtų ir mirti“. Šią valandėlę ji priklausė jam. Buvo jo moteris. „O kas bus vėliau? Rytoj? Po metų?  Ach, nereikia galvoti, kas bus rytoj. Svarbu - šiandiena. O šiandiena nuostabi! Ji manęs neatstūmė, ji priėmė mane tokį, koks esu: negražų, kuprotą ir šlubą. Kodėl? Gal iš gailesčio?  Gal iš dėkingumo? Ne, nereikia, nereikia galvoti. Reikia tiesiog džiaugtis šia laime ir nesigilinti, nespėlioti...“
     Apėjęs gyvulius, Petras pasikinkė arklį. Jis panoro suruošti šventę. Nuvažiuos į kaimo krautuvėlę nusipirkti ko nors gardaus. Dėl visa ko, parašė laiškelį  ir padėjo ant virtuvės stalo: „Labas rytas, saulele! Neišsigąsk, aš išvažiavau į parduotuvę, greit grįšiu. P.“
     Krautuvėlėje žmonių buvo nedaug. Apart kitų produktų, Petras nusipirko saldumynų, gabalą pyrago ir butelį vyno.
- Tai ką šventi, Petriuk? - paklausė jo senoji Juzonienė, dėliodama savo pirkinius į maišelį. - Gimtadienis tavo, kiek pamenu - pavasarį, o Kalėdos dar toli...
     Nei supyko, nei nustebo senutė, kai Petras nieko neatsakė. Jo uždaras būdas niekam nebuvo  naujiena. Tik kažkoks pasikeitęs jai pasirodė kuprius. Lyg tiesesnis, lyg judresnis. Plaukai nebekrito ant veido, o buvo tvarkingai sušukuoti ir surišti. Ir akys - spindinčios, prašviesėję. „Kažin kas galėjo jam nutikti? Gal kokių svečių laukia? Gal pats kur susiruošė?“

(bus daugiau)