Brenda žmogystos per rūką,
Ten kur mėtos milžinai ir lavonų dulkės.
Metalinėj širdy laikrodis tiksi,
Įšalusioj žemėj kaukia piktas vilkas.

Aš girdžiu tuos balsus,
Jie veda mane tolyn.
Užgesta švyturio šviesos,
Tamsos vaškas pradegina akis.

Tupi narvuose išalkę šunys,
Vandens gelmėse dūsta žuvys.
Paukščiai čia nebegieda,
Saulė nuo jų nusisuko...

Klykia sirenos ugnyje,
Dega mūsų kruvini veidai.
Demonas čia apsigyveno,
Beprotybė ir vienatvė -
Tikėjimas - vieninteliai vaistai...

Aš vis dar girdžiu tuos balsus,
Jie veda mane tolyn.
Aš jaučiu ji ateina,
Aš žinau ji arti.
Pekeliu akis į dangų -
O dangaus nematyt...

Vemiu saulės ašarom,
Tikiu... Sulauksiu ryto Memelyje