5

Emilija akimirką pasijuto nejaukiai. Matėsi, jog jos čia niekas nelaukė.
- Labai atsiprašau už netvarką. Šitas diegas Artūras nerado laiko nors šiek tiek aptvarkyti! Bet tu nesirūpink, jauskis kaip namie, aš tuoj, - dėstė Donatas, rankiodamas nuo stalo šiukšles ir priskretusias lėkštes.
- O kuo čia dėtas Artūras? - lyg nujausdama ką negero, paklausė Emilija.
- Na, jis čia labai prie visko pridėtas... Tai jo pastogė. Tėvai ilgam išvykę į užsienį, tad mes galime nesivaržydami šiuo plotu naudotis.
Emilija padėjo apsitvarkyti. Po to sode prisiskynė obuolių, kurie pasirodė labai skanūs ir sultingi. Obelys buvo lipte aplipusios rausvai žaliais stambiais vaisiais ir kvieste kvietė paskanauti. Bevalgant obuolius, į kiemą įvažiavo baltas „Opelis“. Iš jo išvirto besišypsantis dramblotasis Romas, o pro kitas dureles pirmiausia išlindo ilga ir smaila Artūro nosis, o vėliau ir jos šeimininkas.
- Ką aš matau, pupa uoga! Koks malonumas tamstelę vėl regėti! - maivėsi Romas. Priėjęs prie Emilijos, paėmė jos ranką ir manieringai pabučiavo. Prisilietimas buvo drėgnas ir nemalonus. Ji staigiai atitraukė ranką ir pažvelgė į Donatą. Šis stebėjo jųdviejų pasisveikinimą atsipalaidavęs, ramiai, lyg mąstydamas apie visai kitus dalykus. Iš visko sprendžiant, jam neatrodė, jog Romas elgiasi įžūliai ar nepagarbiai...
Artūras, nė nepasisveikinęs, nunešė produktų maišelį į namą. Jam iš paskos suėjo ir visa kompanija.
- Ką ten su šašlykais terliotis! Nupirkom keptą vištą. Pažiūrėk, dar karšta, - šnekėjo Artūras, dėliodamas maišelio turinį ant stalo. Be vištos, ten dar buvo dešrelių, konservų, pomidorų, duonos ir pora didelių Koka kolos butelių. Po minutės Romas atnešė dar vieną maišelį. Jame buvo šeši ar septyni buteliai įvairių rūšių degtinės.
Artūras išėmė iš spintelės stalčiaus didžiulį virtuvinį peilį ir ėmė pjaustyti vištą. Emilija jam padėjo, pjaustė pomidorus, dėliojo ant lėkščių maistą, įrankius, taureles, bokalus.
Donatas kieme kalbėjosi su Romu, ir jų pokalbio nuotrupos kartkartėmis prasiskverbdavo pro lango stiklą.
- Su tuo Golfiuku apsisukome greit ir švariai, - kalbėjo Romas, - nė šuo nesulojo. Tylu, ramu. Rytoj ryte jau bus išrinkta. Palikom Juozą su Edzka pabaigti.
- Gerai. Dabar žiūrėkit, kitas turi būti tos pat spalvos ir tų pačių metų, - aiškino jam Donatas.
- Aiškus reikalas, nesirūpink. Bus čiki piki.
Netrukus visi susėdo už stalo.
- Siūlau tostą! Išgerkim už gražias moteris! - pakėlęs taurę išpyškino Romas. - Na, pupa uoga, už tave! Būkit visi sveiki! - ir susivertė visą taurės turinį sau į gerklę. Vyrai pasekė jo pavyzdžiu. Emilija palietė lūpomis savo taurelę ir pastatė ant stalo.
- Šitaip nieko nebus... - nusivylusiu balsu nutęsė Donatas. - Mes atvažiavom į šį mielą kampelį pa-il-sė-ti. Ar ne taip? - kreipėsi į draugus ir pats atsakė: - Taip... Atsipalaiduoti? Taip? Taip... Tai kame reikalas? Kodėl nenori kartu su visa kompanija paūžti? Kodėl maivaisi? Negražu ir nedraugiška šitaip elgtis. Pameni tą žydą, kur pasikorė dėl kompanijos? Tai va, kartis tau nereikės, tik taurelę ištuštink ir bus tvarka.
Romas energingai pritarė, kinkavo galva, mostagavo rankomis ir vis taikėsi pagelbėti Emilijai išgerti degtinę - tai jos ranką prilaikydamas, tai pastatytą taurelę pakeldamas ir nešdamas jai prie burnos. Artūras niūriai tylėjo ir žiaumojo užkandą.
Galop, Donato ir Romo pastangomis, Emilijai teko išgerti. Nespėjus dorai užkąsti, taurės vėl buvo pripiltos.
Emilijai apsvaigo galva, mušė karštis, bet vaikinai kone jėga vertė ją gerti. Ji muistėsi, bandė aiškinti, jog ji nemėgsta degtinės, bet niekas negelbėjo. Įkaušę iškylautojai visiškai jos nepaisė. Gėrė patys ir girdė ją.
Romas, sėdintis iš dešinės, karts nuo karto apkabindavo ją per liemenį, patapšnodavo per nugarą ar sėdynę. Artūras, sėdėjęs priešais, dėbsojo į jos krūtinę. O Donatas pildė taures.
Cigarečių dūmai graužė akis ir gerklę. Daiktai ir sienos siūbavo. Ji pabandė atsistoti, bet Donatas vėl ją pasodino.
- Na, pupa uoga, išgerkim už meilę! - vėl skelbė eilinį tostą Romas. - Už meilę išgerti tiesiog būtina! Kas išdrįs atsisakyti meilės?
- O dabar išgerkim ant „bruderšafto“, - pakėlęs taurę, pasakė Donatas. - Mažute, imk taurelę ir iki dugno, iki dugno. Va taip!
Jis apkabino Emiliją ir ėmė godžiai bučiuoti. Artūro akys išsprogo dar labiau; ir nuo degtinės ir nuo gundančio vaizdo. Romas žvengė ir peilio plokštuma daužė į stalą. Donatas ėmė atseginėti jos palaidinukę ir grabalioti krūtis. Emilija priešinosi, stūmė jo rankas, besistumdant, užkliudė indus, šie krito ant grindų ir dužo. Donatas stipriai apglėbė ją per liemenį ir beveik nešte nunešė į miegamąjį. Be didelio vargo pargriovė ant lovos ir ėmėsi nurenginėti.
- Donatai, - šnibždėjo Emilija, - na, ką tu darai? Viešpatie Dieve, gi mes čia ne vieni. Ten tavo draugai. Jie viską mato. Donatai, nereikia, prašau...
- Nesimaivyk, mažute, nesimaivyk. Jie suaugę vyrai, jie dar ne tokių dalykų yra matę. Nėra ko jų gėdytis. Na, būk gerutė...
Jis plėšte nuplėšė sijonėlį, o kelnaites nutraukė kartu su pėdkelnėmis. Kovoti su juo Emilijai buvo nepaprastai sunku. Jos kūnas, apsunkęs nuo degtinės, o Donato rankos nekantrios ir agresyvios. Galų gale, Donatas užgulė ją visu kūnu, savo kojomis praskėtė jos kojas ir įėjo staiga ir skaudžiai. Stumtelėjęs vos porą kartų - baigė.
Emilija liko gulėti didžiuliame gėdos lauže. Ir ji pati ir patalynė aplink ją – rodės liepsnojo... Ji duso, ašaros smaugė gerklę... –„Kur aš patekau, Viešpatie šventas, ką aš čia darau? Galvijas, tikras galvijas...“
Donatas užsitraukė džinsus, užsisagstė ir nuėjo prie stalo. Vyrai dar išgėrė.
Emilija raudojo, susirangiusi į kamuoliuką. Pažeminta, išniekinta ji norėjo numirti. Staiga jos galvą palietė ranka. Emilija krūptelėjo ir atsisuko. Ant lovos krašto sėdėjo Romas, išsiviepęs ir nutaisęs didžiai gailestingą miną.
- Kam taip sielotis, pupa uoga, juk nieko blogo nenutiko. Tavęs niekas neskriaudžia. Su mumis tau bus gera, kaip niekad...
- Neliesk manęs, - paprašė Emilija, - patrauk rankas. Sakau, nelįsk, gyvuly!
Bet Romas nė nesiruošė jos klausyti. Jis ėmė gašliai grabalioti krūtis ir sėdynę. Emilija suprato, jog jai nebėra iš kur laukti pagalbos... Ji visomis išgalėmis grūmėsi su dramblotu, girtu vyru, bandė spiri koja, bet gavo stiprų antausį. Springdama ašaromis, ėmė šaukti, bet viskas veltui. Ji suprato, kad yra įviliota į spąstus, kad jai neištrūkti, kad ši šutvė yra iš anksto susitarusi. O ji, kvaiša, patikėjo Donatu, važiavo su juo...
- Paleisk, gyvuly, geruoju paleisk, kitaip akis išdraskysiu, - dusdama švokštė Emilija ir iš paskutiniųjų muistėsi po sunkiu, prakaituotu kūnu. Galop, nagais brūkštelėjo jam per skruostą. Romas sustaugė ir atsivėdėjęs, trenkė jai į veidą. Burnoje ji kaipmat pajuto sūrų kraujo skonį. Tuo metu Romas grūste įgrūdo savo penį į ją, rankomis, lyg replėmis, apkabino visą jos kūną ir ėmė energingai stumdyti.
Emilija duso, bandė ištrūkti, apsiversti, nuslinkti nuo lovos, bet milžiniškas kūnas buvo ir sunkus, ir vikrus. Dešinė jo ranka stipriai laikė sėdynę, o kairioji - josios rankas. Rodės, jog tai tęsėsi amžinybę. Bet, galų gale, jis baigė ir atsidrėbė šalimais.
- Na ir karšta tu, pupa uoga, - tarė, šluostydamas savo genitalijas paklodės kraštu. Po to palietė apdraskytą skruostą ir nusikeikė:
- Kalė, veidą sudarkė. Kaip aš visuomenėje pasirodysiu tokiu feisu? A? Ot, kurva...
- Pasitepk degtine, dezinfekciją padaryk, - pasigirdo Donato balsas iš virtuvės. - Nagų padarytos žaizdos - bjaurus dalykas, ilgai gyja...
Emilija jautėsi išniekinta, sutrypta, sutraiškyta. Ji jau nebe žmogus, kažkoks varganas daiktas, skudurėlis, niekniekis... Iš prakirstos lūpos tekėjo kraujas. Ji susirado savo drabužius, apsivilko. – „Reikia bėgti. Nesvarbu kur, bet kad tik toliau nuo čia, nuo šių žmogėdrų.“
Ji išėjo iš miegamojo ir pasuko lauko durų link.
- Mažute, kur tu? - kaip niekur nieko paklausė Donatas ir pakilo.
- Noriu į tualetą, - ištarė Emilija.
- Okei, eik, tualetas va ten, už namo. Aš palaikysiu duris praviras, kad tau būtų šviesiau.
Lauke jau buvo sutemę. Linkstančiomis kojomis ji pasiekė tualetą. Išėjus iš jo, ji pastebėjo, jog namo tarpduryje niekas nestovi. Tuomet staigiai puolė dešinėn, pribėgo neaukštą tvorą ir lengvai ją perlipo. Kaimyniniame sklype nebuvo nė gyvos dvasios. Tamsu. Savaitės vidurys, nakties vidurys... Tokiu laiku soduose nebūna daug žmonių. Emilija bėgo, klupdama už kažkokių rakandų, žolės kupstų ir augalų. Taikėsi išbėgti į keliuką. Akys šiek tiek priprato prie tamsos, ir ji ėmė geriau orientuotis. Ji skubėjo, klupinėjo, staiga už kažko užkliuvo, kryptelėjo ir pajuto, jog nusmuko batelis. Ji pasilenkė ir rankomis pabandė jo ieškoti, bet aplink mėtėsi lentgaliai, plytos ir tapo aišku, kad batelio neberas. Bėgo šlubčiodama, kol pasiekė keliuką. Tuomet nuspyrė į šalikelę antrąjį batelį ir leidosi bėgti basa. Žemė nebuvo šalta. Keliuko dulkėse vis dar laikėsi praėjusios vasaros šiluma... Ji skuodė kiek nešė kojos. Nuojauta sakė, kad būtent šioje pusėje yra plentas.
Staiga už nugaros šmėkštelėjo šviesa. Ji vis artėjo. Pasigirdo motoro ūžesys. Ji suprato, jog girta kompanija jau vejasi ją. Bėgo iš paskutiniųjų, pabandė išsukti iš keliuko, basa koja skaudžiai užkliuvo už akmens ir visu ūgiu tėškėsi į kelio dulkes.
- O tu, pasirodo, esi išdavikė, mažute, - priekaištavo Donatas, - Na, kas taip kiauliškai elgiasi, a? Vidury nakties palieki draugus ir bandai nusimuilinti...
- Tu, pupa uoga, mus nuvylei, - antrino Romas. - Mes su ja, kaip su princese, maitinam, girdom, mylim, o ji šitaip atsidėkoja! Negražu iš tavo pusės, pupa uoga, negražu...
Grįžus į vasarnamį, Emilija nusiprausė prie kriauklės ir apsitvarkė drabužius. Atsisėdo prie stalo tyli ir prislėgta. Donatas vėl pripildė taureles degtine, vyrai išgėrė, bet Emilijos gerti nebevertė.
- Tai ką? Mes taip ir vaikysimės paskui ją visą naktį? - niūriai paklausė Artūras. - Jos negalima taip palikti. Ji mus apskųs, kai tik jai pavyks ištrūkti. Ar jums tai dar neaišku?
- Aš niekam nieko nesakysiu, - kalbėjo Emilija, - tikrai. Paleiskit mane, berniukai. Būkit geri. Aš tikrai, tikrai, niekam nepasakosiu, prisiekiu...
- Taip ir patikėjom, kurgi ne! Tokios, kaip tu, tai tikra rakštis šiknoj, - nenustygo Artūras.
- Klausyk, mažute, atvažiavom čionai pasilinksminti, atsipalaiduoti, nuo rūpesčių pailsėti... Tai kas tau nepatinka? A? - šlykščiai maivėsi Donatas. Jo ilgomis blakstienomis papuoštos akys buvo paraudusios, o girtas žvilgsnis tiesiog atgrasus.
Emilija verkė. Ašaros tekėjo skruostais, nosimi ir ištinusiomis lūpomis.
- Manau, kad reikia įkišti ją į rūsį, - nusprendė Artūras.
Girti vyrai sutiko, jog tai gera mintis. Merginai nebeliks jokių šansų ištrūkti, o jiems nebereikės jos saugoti.
Viduryje kambario stovėjusį stalą jie patraukė arčiau lango. Pakėlus kilimėlį, po juo pasirodė rūsio dangtis. Rūsys buvo erdvus ir apytuštis, nusileidimui į jį buvo pastatytos siauros aliuminio kopėtėlės. Vyrai čiupo Emiliją ir be ceremonijų nuleido žemyn. Artūras iš sandėliuko atnešė seną čiužinį ir numetė ant rūsio grindų.
- Tegul sėdi čia, kaip karalaitė ant žirnio...
- O jei norės į tualetą? - paklausė Romas.
- O mes jai „parašę“ pastatysim, - išsiviepė Artūras. Pasirausęs sandėliuke, atrado seną vaikišką naktipuodį ir nuleidęs pastatė priešingame nuo čiužinio kampe. Emilija kurį laiką stovėjo rūsio viduryje apmirusi, stebėdama sujudimą ir bandė suvokti; ar tai kas čia vyksta, vyksta iš tiesų, ar tai tik klaikus sapnas, iš kurio ji niekaip negali nubusti...
Išlipęs iš rūsio, Artūras ištraukė paskui save kopėčias ir atrėmė jas į sieną, o rūsio dangtį paliko atvirą.
- Va, dabar tvarka, kaip bažnyčioj. Galit atsipalaiduoti ir nurimti. Iš čia ji jau niekur nebepabėgs.
Visi trys susėdo prie stalo. Nuo čia jie puikiausiai matė visą rūsio vidų. Gėrė, kalbėjo apie automobilius, jų detales, kokių ir kiek pardavė, tarpais ginčijosi... Ir kaskart žvilgčiojo į rūsį.
- Gerai sugalvota, Arči! - žvengė Romas. - Tas tavo rūsys - geras dalykėlis. Ei, pupa uoga! Kaip tau ten, a? Matai, ką privertei mus padaryti? Būtum buvusi kaip žmogus, nereikėtų dabar rūsy tupėti. Sėdėtum kartu, prie stalo... Išgerti nori?
Emilija sėdėjo ant čiužinio, apglėbusi rankomis kelius ir tylėjo. Nebuvo jokios prasmės jų ko nors prašyti. Pati kalta, pati...Nereikėjo jai važiuoti su Donatu. Ir apskritai, nereikėjo prasidėti su juo. Juk matė, koks jis grubus, dar tada, miške. O bare... leido draugeliams taip dviprasmiškai su ja elgtis... Jau tuomet ji jautė įsijungiant pavojaus signalą. Ach, kvaiša ji, kvaiša. Juk galima buvo nuspėti, kas tai per tipai. Chamai, gyvuliai...
Staiga nusileido kopėčios ir jomis nulipo Artūras. Jo paukštiškas žvilgsnis buvo pastėręs ir godus. Adomo obuolys judėjo pirmyn - atgal, o ilga jo nosis dar labiau nusmailėjusi. Emilija pašiurpo.
- Ne, neliesk manęs, šlykštyne! Neliesk! - Ji blaškėsi lyg tigrė narve. Daužė rankomis ir spardėsi kojomis. Galop Artūras trenkė jai atsivėdėjęs, ji apsisuko aplink save ir griuvo ant čiužinio. Jis vienu mostu nuplėšė nuo jos ir sijonėlį ir kelnaites. Ji sulenkė vieną koją ir spyrė Artūrui į pilvą. Šis susvyravo, bet greit vėl užėmė savo poziciją. Nusimovė džinsus. Kaire ranka suėmė ją už gerklės ir spustelėjo. Akyse jai aptemo, dideli tamsūs ratilai pulsuodami sklendė vienas paskui kitą. Jis įėjo į ją grubiai, kietu, kaip šaka, didžiuliu savo peniu. Ranka nepaleido jos gerklės. Emilija duso, gargaliavo, desperatiškai stūmė jo ranką, braižė nagais, bet jėgos silpo. Jis kietai ir stoiškai stumdėsi pirmyn ir atgal, prakaitas tekėjo jo veidu, riedėjo nosimi ir kapsėjo Emilijai ant kaktos ir plaukų. Jai buvo nepakenčiamai šlykštu. Prakaito, degtinės ir rūkalų dvokas maišėsi su skausmu, pažeminimu ir vykdoma niekšybe. Jai rodėsi, jog ši egzekucija nesibaigs niekada, jog ją šiame rūsyje prievartauja šimtus naktų iš eilės. Laikas staiga tapo jos priešu. Jis tempėsi be galo, be krašto, kaip skysta guma...
Garsai ir skausmas mažomis atplaišėlėmis dilgčiojo smilkiniuose. Jai dingojosi, jog čia ne ji, ne jos kūnas guli štai ant šio purvino čiužinio, dusinamas ir maigomas... Jos čia nėra. Ji toli nuo šio skausmingo ir dvokiančio košmaro. Ji guli paežerėje, šviečia saulė ir jos spinduliai žaidžia mažutėse ežero bangelėse...
Šalta. Skausmingai šalta...
Ji gulėjo susirietusi ant šono, ranką prispaudusi prie krūtinės ir visu kūnu drebėjo.
- Žiūrėkit, jai šalta, - vos apversdamas liežuvį vapaliojo Romas, - duokit jai išgerti. Negi gaila...
Donatas pripylė taurę degtinės ir nusileido į rūsį. Prisėdo šalia Emilijos, pakėlė jos galvą ir taikėsi įpilti į burną, bet degtinė bėgo per smakrą, kaklą, laistėsi ant jo rankų, bet ji jos nerijo.
- Na išgerk, mažute, išgerk, pamatysi, tuoj pasidarys geriau, sušilsi... Na, ko tu Dievo dovaną laistai, kale tu!
Pastangos sušildyti merginą degtine aiškiai nepasiteisino. Tuomet atsisegė džinsus ir susiruošė padaryti tą patį, ką prieš pusvalandį energingai darė Artūras. Bet, deja. Donato vyriškumas pasirodė nuvytęs ir nepaklusnus. Donatas muistėsi keturpėsčias, apsižergęs Emiliją ir įeiti į ją negalėjo niekaip. Tuomet pasodino ją, atrėmęs į sieną ir savo penį ėmė grūsti jai į burną.
Emilija gokčiojo, sukiojo galvą ir stūmė jį nuo savęs. Pasibjaurėtina genitalijų smarvė, degtinės ir rūkalų dvokas mušė jai į veidą. Ji suspurdėjo ir vėmalų fontanas iš jos burnos aptėškė Donato papilvę, rankas ir džinsus.
- Ot, šlykštynė! Kalė neraliuota! Ji mane apvėmė, sutrė šita!...


Donatas keikdamasis triaukščiais keiksmais, išlipo iš rūsio ir nuėjo praustis. Romas žvengė net susiriesdamas:
- Tai bent ji tave!.. Cha, cha, cha...Tai bent, pupa uoga... Nepatikai tu jai, cha, cha, cha...
- Klausykit, chebra, man atrodo, kad visa tai gali blogai baigtis, - lėtai skiemenuodamas pareiškė Artūras. - Ji mus įduos...
- Kam įduos? - vis dar žvengdamas paklausė Romas.
- Policijai įduos, kam gi kitam?..
- Niekam ji neįduos, netriesk... Gi žinai, kaip joms būna; gėda ir panašūs dalykai. Jos niekuomet niekam nesipasakoja panašių nutikimų. Negi pirmas kartas?
- O šitoji - įduos. Esu tikras, - nenurimo Artūras. - Baisiai jau užsispyrusi. Pažįstu tokias. Tikrai bėgs skųstis, kai tik grįš namo.
- Tai ką daryti? - paklausė įėjęs Donatas. - Tu čia gudriausias, kaip matau, tai, turbūt, ir ką daryti sugalvojai.
Artūras ištraukė iš šaldytuvo butelį, pripildė taureles ir visi vėl išgėrė.
- Reikia pasmaugti, išvežti į mišką ir ten palikti. Kitos išeities nėra. Jei ji mus įskųs, sėsim ilgam. Patys suprantat. Dabar už tokius dalykus daug duoda. Čia jums ne vogtas mašinas ardyti...
- Arčis teisus. Ji mus pasodins. - Romas nebesijuokė. Jo apgirtusi sąmonė piešė nelabai linksmus vaizdinius ir jis išsigando.
Visi trys dar išgėrė, lyg bandydami nuplauti nemalonias nuojautas. Apdujusius protus ėmė gožti baimė. Ir tik vienui viena išeitis piešėsi vaizduotėse. Ieškoti kitų būdų išsisukti iš susidariusios padėties girtoms smegenims buvo pernelyg sunkus uždavinys. Ir jie apsisprendė.
- Jokių virvių, - žinovo balsu pareiškė Artūras, pamatęs Donatą nešant kažkokį virvagalį. - Ant mergos neturi būti jokio svetimo daikto, pagal kurį atsektų, iš kur paimtas tas daiktas. Ar suprantat?
Miegamajame ant grindų už lovos jie surado Emilijos pėdkelnes.
- Va, čia tai, ko mums reikia, - nusprendė Artūras, apžiūrinėdamas jas.
Jiedu su Donatu nusileido į rūsį. Emilija gulėjo susirietusi ir virpėjo. Ji buvo lyg skudurinė lėlė; nei priešinosi, nei aimanavo. Artūras staigiai apsuko jai apie kaklą jos pačios pėdkelnes, užrišo ir suveržė. Merginos veidas kaip mat pamėlo... Tuomet tylėdami, paskubom išvilko kūną iš rūsio, išnešė į kiemą ir įmetė į „Audi“ bagažinę. Visi trys blaškėsi ir nervinosi. Nuo to, rodės, blaivėjo.
Už vairo sėdo Donatas, šalia jo Artūras. Romas, girčiausias, išsidrėbė ant užpakalinės sėdynės. Jie pasuko už miesto pietų kryptimi. Važiavo labai greitai. Kelias buvo tuščias. Neužilgo turėjo išaušti. Pralėkė vieną mišką, laukus, dar vieną mišką...
- Suk čionai, į dešinę, matai keliuką? – parodė posūkį ranka Artūras, pasiekus trečią mišką. Gerą galą pavažiavę miško keliuku, sustojo. Išjungė šviesas. Aušo. Iškėlę merginos kūną iš bagažinės, nunešė miško gilumon ir padėjo ant žemės prie kažkokio krūmo. Po to skubiai visi trys ėmė tempti įvairias šakas ir krauti ant viršaus. Kai pasirodė, jog krūva pakankama ir kūno nebesimato, sušoko į automobilį ir nurūko atgal.

(bus daugiau)