Eilinę dieną, sėdėdamas ant Vilnelės pakrantės akmenų, supratau, kad tik upės žino savo kelią. Tiesiai. Savo vaga. Turi pradžią, turi ir pabaigą. Na ir lyginau su savimi, kol supratau, kad tai itin kvaila idėja. Nelygu juodam krankliui, švytuoju ten, kur debesys tankesni. Tirštumas nuolat traukia, vilioja. Žmogus – smalsus padaras. Kadangi turiu visus žmogui būdingus požymius, galiu laikyti save vienu iš jų – smalsiu. Kūdikis nusidegina pirštą dar nematytu daiktu – degtuku. Lytiškai ir fiziškai subrendęs žmogus netenka kojos bandydamas „išimti“ posūkį 112 km/h greičiu. O dėl to kaltas tik smalsumas ir savo galimybių neįvertinimas. Degam, bet nesudegam. Na, tik ne tuo atveju, kai randam tinkamą ir stiprios virvės galą tam tikru laiku ir tam tikroj psichologinėj būsenoj. Tiršta. Brendam. Nematom. Smalsu.

Būtent todėl upės tokios nuobodžios – skaidrios, sliūkina šimtus metų trinta vaga. Ir tie akmenys, gulintys upės dugne – nebylūs, nejudantys, nežinia kiek laiko ryja vis labiau užterštą vandenį. Statiškumas. Sudomina tik nuo skystos trinties pažaliavę alaus buteliai ir vandeny besimėtančios dviračių padangos – bent jau jos turi istorijas.

Turėjau naminį gyvūnėlį. Jūros kiaulytę. Narvelio ji neturėjo. Tegu pajunta laisvę, - pamaniau, - nes narvelis mažai kuo skiriasi nuo upės – rėmai, krantai. Ir tas kiaulytės bėgimo takelis ratuko pavidalu – vietoj (ir tik vietoj), nors sukasi drebindamas narvelio grotas. Kaip ir upė – banga kedena, tuščius „bambalius“ neša, o stikliniai buteliai nė krust. Visgi vietoj ir upė pastaroji.

Ir dingo kartą manoji jūros kiaulytė. Morčius, - pamaniau, - grįš. Bet negrįžo. Vieną naktį priplojau ją nuogybių žurnalu. Buvo tamsu. Grauždamas tapetus, kažkas nutraukė turbūt pikantišką mano sapną. Pamaniau, kad pacukas. Gaila nebuvo. Kito augintinio nebepirkau. O jei ir pirkčiau – paleisčiau į gatves plačiąsias, kad vėl netyčia nepripločiau.

Bet be naminio gyvūnėlio pasijutau kiek vienišas. Ir visgi nusipirkau. Bet šįkart kitokį – nejudantį, necypiantį, skaidrų, kaip Vilnelės vanduo. Tačiau šis augintinis teleškavo gan stambiuose rėmuose – stikliniame butelyje. Išlaisvinsiu, - pagalvojau. Į gerklę. Ir dar. Greičiau. Naujojo augintinio nė kvapo. Ant stalo gulėjo tik ištuštintas jo narvelis. O gi veidrody sutikau gana įdomų pašnekovą. Su juo kalbėjau gana ilgai, kol kriauklėje nenupiešiau kito draugo. Pastarasis nekėlė estetinio susižavėjimo, be to smirdėjo. Taigi pakako tik „labas“ ir „davai“.

Sutirštėjo gyvenimo spalvos. Miražai. Kojos tempė ten, kur debesų išvis nėra. Tokias atvejai močiutė sakydavo: „Daryk išvadas, vaikeli“. Paklausiau senolių išminties ir padariau. Nusprendžiau:
„Eik prie upės, kai dieninis guašas per tirštas“,
„Vynas tik su moterimi“,
„O alus tik su cigarete“,
„Suvalgęs (išgėręs) augintinį, gali surasti daug naujų draugų“.

Atlikęs misiją, patraukiau link fotelio. Lovoj jau gulėjo kitas draugas. Toks pats, kokį palikau gulėti kriauklėj.