Stiprus Perkūnas – šviesusis Velnio brolis,
Akis sulaistė ašarom sūriom:
Žaibus rūsčius pradėjo laidyt,
Sumaišė žemę su dangum.

Kodėl jisai taip smarkiai širsta,
Ko trankosi visur aplink žaibais?
Kodėl rūstumą savo didį rodo,
Ko siekia gauti atgalios?

Galbūt žmogus jau jam įgriso
Ir nuolankumo nori jo daugiau,
O gal tiesiog nusprendė sunaikinti šitą kraštą –
Kam jam toliau terliotis su žmogum?

Nežinomi dievų troškimai painūs,
Kam gi skirti išbandymasi šitie?
Kodėl kiekvieną dieną turim melstis,
Aklai tikėti savo lemtimi?

Kodėl dievų nematomų klausyti,
Kodėl priimti žodį iš kitų?
Nejau savim nebetikėti,
Jei liejas švinas ant galvų?..

Prakiuro vėl dangus –
Prapliupo kibirais vanduo,
Upelių, klonių pievų vingiais –
Subėgo upėmis vanduo.

Vienus srovė srauni skandina,
Kitiems ji padeda išplaukt greičiau,
Vienų ji geldą seną nuskandina,
Kitų laivelį gražų nuneša toliau...

Bet jei giliai viduj kitų dievais tiki –
Manai, likimą tavo valdo jų galia,
Vis tiek kelionių laivą pastatyt širdy turi –
Tvirtas rankas ir valią tam skiri!

2011-02-09(2)