Aš vasaros lašais iškrisiu švintant,
Kai žemės karalienė bus žiema.
Praversiu tavo langą ir pavirsiu
Gražiausia balto sapno dalele.

Tylos pėdom nužengsiu nuo palangės
Pilnais delnais ne snaigių, o dainų.
Lyg paukščiai jos plasnos savaime
Ir tavo miegas bus ramus.

Kaip lengvas vėjo gūsis palytėsiu skruostą
Pirmaisiais ryto saulės spinduliais...
Sapne tu plauksi į svajonių uostą -
Vėliau dangum keliausi laimės aitvarais.

Galbūt atversi ir stebuklų knygą,
Kai švelniai lūpom prisiliesiu...
Ir taip kiekvieną tekančios aušros šventyklą
Mes pasitiksime vis dviese.