Pietų metas.
     Ramiai žingsniuoju siaura senamiesčio gatvele. Netikėtai saldžiai gaivus kvapas pakutena nosį. Arbata. Karšta. Garuojanti. Toks noras pagurkšnoti! Žvilgteliu: dešinėje kavinukė, iš kurios tas nuostabus, viliojantis aromatas.
     Užsuku. Viduje šurmulys. Gyvenimas verda. O man norisi ramiai pasėdėti ir pamąstyti. Pamatau lauke keletą staliukų, tad paprašau padavėjos, kad arbatą atneštų ten.
     Prisėdu prie stalelio. Šiltas vėjelis draiko plaukus. Širdį užlieja gerumo banga.
     Smalsiai apsidairau aplink. Prie gretimo stalelio sėdi pagyvenusi pora, meiliai besišnekučiuojanti ir krykštaujanti. Šypteliu. Pavasaris...
     Padavėja atneša puodelį arbatos ir palinki skaniai pagurkšnoti. Pakvimpa. Mmm... Koks neapsakomas kvapas! Gurkšteliu. Tikra palaima...
     Staiga pajuntu į pakaušį įsmeigtą žvilgsnį. Atsisuku. Tolėliau prie tvoros stovi vyras, apsirengęs ilgu juodu lietpalčiu. Ant galvos didelė juoda skrybėlė ir iš po jos atviras, įdėmus žvilgsnis. Praeina keletas minučių, o jis vis stovi toje pačioje vietoje ir žvelgia į mane. Pasidaro kiek nejauku. Pro šalį einančios padavėjos paklausiu:
     - Kas tas vyras, kur stovi prie tvoros?
     Padavėja apsidairo ir nustebusi pasižiūri į mane:
     - Koks? Kur?
     Atsisuku. Vyro nei žymės. Apsidairau – lyg skradžiai žemę prasmego.
     - Matyt pasivaideno, - lepteliu padavėjai.
     Dar kartelį apsidairau – nieko. Taip, pamanau, darbas daro savo. Iš nuovargio jau haliucinacijos.
     Gurkšteliu arbatos. Mintys nuklysta toli, toli... Po kurio laiko akis vėl nukreipiu link tvoros. Jis! Ten! Prie tvoros! Stovi ir žvelgia, lyg niekur ir nebūtų prapuolęs. Pasitrinu akis. Šalimais nusijuokia.
     - Dukrele, nekreipk dėmesio, - pasigirsta balsas nuo gretimo stalelio.
     Pagyvenusi moteris mosteli į vyrą, stovintį prie tvoros:
     - Keistuolis. Dažnai čia būna. Neregys, o neseniai ir klausą prarado. Seniau grodavo gitara ir nuostabiai gražiai dainuodavo, bet jau pora metų kaip niekas jo balso nebegirdi...
     Suskamba telefonas. Draugė. Buvom sutarusios susitikti, o jau vėluoju. Pašoku nuo suolelio. Lieka neišgerta arbata.
     Palinkiu pagyvenusiai porai geros dienos ir skubu, bet paėjusi kelis žingsnius atsisuku ir... krūpteliu. Prie mano stalelio sėdi vyras juoda skrybėle. Rankoje – mano neišgertos arbatos puodelis. Gurkšnoja. Ir žvelgia skvarbiu žvilgsniu į mane...