3.

- O koks jūsų mėgstamiausias patiekalas? – paklausė mergina.
- Mano? Koldūnai. Rytoj aš jų išvirsiu. Paragausit. Gal labiau patiks nei omletas.
- Gerai, paragausiu.- Kiek patylėjusi, paklausė: - Jūs sakėte, jog gyvenate vienas. Bet jūs kalbėjote apie gyvulius, vadinasi, ne visai vienas.
- Taip, galima sakyti, ne visai vienas. Yra arklys, kuriuo jus parsivežiau, yra karvė, vištos, dvi kiaulės...
- Papasakokite apie save daugiau.
- O ką čia pasakoti. Esu prieš jus visas, kaip ant delno. Gyvenu, kaip matote, ir tiek.
- Čia kaimas?
- Taip, kaimas. Sartėnai. Panevėžio rajonas.
- O šis namas?
- Tai mano namas. Sodyba.
- Tylu, žmonių negirdėti. Turbūt vienkiemis?
- Taip. Nuo kaimo centro 4 kilometrai.
Mergina nutilo, susimąstė. Petrui jos pagailo. Ji buvo lyg nevykėlis mokinukas, besistengiantis išmokti pamokas.

*****

Ji suvokė, jog kažkas negerai. Ji kažką užmiršo ir nepajėgia prisiminti. Nutiko kažkas baisaus, bet ji nepamena. Ir ar iš tiesų nutiko? O gal ji sapnavo? O gal sapnuoja dabar? Sapnuoja košmarą apie kuprotą baidyklę ir niekaip negali nubusti...
Bet šis kambarys, jo kreivasis šeimininkas buvo pernelyg realūs. Maudė galvą. Ypač skaudėjo kaklą. Šis buvo patinęs ir lyg nesavas. Ji pačiupinėjo jį, paglostė.
- Jums skauda kaklą? - paklausė Baidyklė, - leiskite, pamasažuosiu šiek tiek.
Jis pasilenkė virš jos ir jo pirštai, palietę kaklą, ėmė švelniai glostyti. Jo rankos buvo stebuklingos. Be jokios abejonės, tai buvo burtininko rankos. Iš jų sklido šiluma ir gyvybės pulsavimas. Po to ji pajuto jo kūno kvapą. Vyro kvapą ir staigiai atstūmė jį.
- Atleiskit, turbūt paliečiau itin skausmingą vietą? - susirūpino Baidyklė.
- Ne, ne, jūs nieko... man jau geriau, ačiū.
Ir iš tiesų tapo geriau. Lyg tos rankos būtų apvyniojusios jos kaklą minkštu, šiltu, pulsuojančiu gerumu, kuris ramina ir gydo.
Krosnis taikiai kūrenosi. Pro atviras dureles rausvi atšvaitai nuo degančių malkų linksmai mirguliavo ant sienų, baldų ir ant jųdviejų veidų.
Ji miegojo ilgai. Kai nubudo, kurį laiką negalėjo susivokti, kur yra. Bet po minutės prisiminė kambarį, kuriame ji guli nei gyva, nei mirusi, lyg sapne, lyg realybėje... Po to pajuto nosiai malonius verdamo maisto kvapus.
Pasijuto alkana ir ištroškusi. Pabandė atsisėsti ir kūnas jos klausė. Galva dar šiek tiek svaigo, bet apskritai jautėsi nepalyginamai geriau.

*****

Petras pajuto, kai jo įnamė prabudo. Subraškėjo motinos lova. Jis nedelsiant priėjo. Mergina buvo pusiau sėdom, atsirėmusi į lovos galvūgalį ir žiūrėjo į jį savo kerinčiomis žaliomis akimis. Jose nebespindėjo baimė, tik kaitaliojosi nerimas, nuostaba ir klausimas.
Akimirką jam pasirodė, jog pažįsta ją, pažįsta nuo pat jos gimimo. Žino visas jos paslaptis, visas svajones. Žino net tai, ko ji pati apie save dar nežino. Jam buvo be galo gera matyti ją. Ši mergina buvo stebuklas, atsiustas jam Dievo. Jis buvo tuo tikras. Tik, gal, trikdė aplinkybės, kuriomis ją rado. Bet stengėsi mąstyti pozityviai. Kokia baisi bėda bebūtų ištikusi šią gražuolę, vis tik ji nesibaigė pražūtimi. Likimas jį pastūmėjo būtent ton pusėn, kur šaukėsi pagalbos jos gęstanti siela. Čia ir būtų tas atvejis, kurį žmonės apibūdina: „Siela šaukiasi sielos“. Arba: „Siela suranda sielą.“

*****

Baidyklė stovėjo tarpdury ir žiūrėjo į ją. Kvazimodas… Įdomu, ką tas žmogysta mano apie save? Iš jo žvilgsnio, tokio pasitikinčio savimi, nepasakytum, jog jis numano, kaip siaubingai atrodo. Ir tos kiaurai veriančios akys tiesiog nedera prie jo povyzos.
Žvilgsniams susitikus, jo didžiulė nosis sujudėjo. Jis šypsojosi, rodydamas tvirtus dantis.
- Labas rytas! Kaip miegojote? Tikiuosi, neblogai, nes išmiegojote dvylika valandų. Turbūt norite valgyti?
- Labas rytas. Taip, miegojau gerai. Ir jūsų tiesa - jaučiuosi alkana.
Ji girdėjo, kaip jis virtuvėje barškina indus. Palengva išsliuogė iš lovos ir pritūpė ant kibiro. Ach, kaip nepatogu šitaip atlikti gamtinius reikalus ir kokia gėda, kai Baidyklė po to viską sutvarko. Reikės pabandyti išeiti laukan. Tik ji beveik neapsirengusi; ant kūno tik medvilninis chalatėlis. Atsistojus, svaigo galva, spalvoti ratilai sukosi prieš akis, mainėsi ir kilo aukštyn... Ji nepamena, kad kada nors būtų taip bjauriai jautųsis.
Pro langą švietė saulė. Tolumoje matėsi suartas laukas, kuris bangavo variniais atspindžiais, kaip paslaptingas ežeras rudeniškame peizaže. Lango kairėje matėsi sodas. Gundančiais žalsvai raudonais obuoliais aplipusi šaka kabojo, rodės, visai šalia. Ji krūptelėjo. Tas obuolių vaizdas akimirką pasirodė jai nemaloniai pažįstamas...


*****

Petras pasodino merginą patogiai, apkamšė pagalvėmis ir iškilmingai pranešė:
- Valgysim koldūnus! Išviriau, kaip vakar žadėjau. Paragausit ir nuspręsit, ar jie verti vadintis skaniausiu patiekalu.
Atnešęs dubenėlį koldūnų, gausiai užpiltų grietine, jis padėjo jai ant kelių, prieš tai patiesęs po juo rankšluostį. Ji sėdėjo tiesi, iš visų pusių apkamšyta pagalvėmis, o sulenktoje rankoje laikė pakeltą į viršų šakutę. Tuo panėšėjo į carienę soste, su skeptru rankoje.
Petras žiūrėjo į valgančią „carienę“ ir džiūgavo.
- Taip, iš tiesų, labai skanu! Nieko skanesnio, kaip gyva, nevalgiau! Nuo šiol koldūnai bus ir mano skaniausiu patiekalu, - pareiškė ji pavalgiusi ir nusišypsojo jam.
Petro krūtinę liejo maloni šiluma. Jam buvo smagu, kad mergina šypsosi, kad jai patiko jo gamintas maistas, kad ji čia, kad jos akys tokios žalios ir dar bala žino dėl ko...
Motinos kambarys, rodės, išnyko. Jiedu liko visiškai vieni, toli nuo pasaulio, lyg pasislėpę negyvenamoje saloje ir ši sala sukosi, kilo į erdvę ir skriejo per rudenį, per širdgėlą, per nuojautas...
- Rytoj iškūrensiu pirtį. Manau, kad jums tai bus į naudą. Devyniais atvejais iš dešimties pirtis gydo...
- Gerai, - taikiai sutiko mergina. Ji lėtai nuslinko nuo pagalvių, atsigulė ant šono ir pritilo. Jis nuėmė nereikalingas pagalves, apklostė ir išėjo iš kambario. Tegul pamiega… Miegas, tai geriausia, ką ji dabar galėtų daryti.

*****

- Sesele Emilija, ar nuėmėte lašelinę Morkūnui iš ketvirtos palatos?
- Taip, daktare, kaip liepėte. Dar vakar po pietų.
- Tai prašyčiau vėl pastatyti. Jo tyrimai pasirodė ne tokie geri, kaip maniau.
- Gerai, daktare, aš tuoj. Dar norėčiau dėl Jankauskienės paklausti...
- O ką, vėl prašė migdomųjų?
- Taip, vakare skundėsi, jog negali užmigti.
- Gerai, išrašysiu jai lengvų raminamųjų.
Chirurgas palinko ties popieriais, o Emilija nuskubėjo į ketvirtą palatą. Pas senąją Jankauskienę vėl buvo lankytojas, jos gražuolis anūkas. Ant spintelės stovėjo atneštos sultys, maišelis vaisių... „Koks rūpestingas vaikinas,- mąstė Emilija, statydama lašelinę, - Ir labai simpatiškas, panašus į jauną Melą Gibsoną...“
Tiesą sakant, Emilija iškart atkreipė dėmesį į šį aukštą, atletišką vaikiną, kai šis atėjo aplankyti savo ką tik paguldytos močiutės. Ateidavo jis ne kasdien ir pasėdėdavo ne ilgiau penkiolikos minučių, bet Emilijai tai vis tiek darė įspūdį. Keletą kartų jų žvilgsniai susitiko, nors šiaip „Melas Gibsonas“ nesidairydavo į šalis, nesižvalgydavo, lyg jaustųsi nejaukiai tarp baltų sienų ir daugybės lovų.
- Sesele, gal galėtumėte ir mums pagelbėti,- staiga kreipėsi į išeinančią Emiliją „Melas Gibsonas“. Emilija akimirką sutriko, taip netikėtai užklupta.
- O kas nutiko?
- Močiutei šąla kojos. Gal galima būtų kokį šildytuvą pridėti? - jis atsistojo, išsitiesė visu ūgiu ir sumirksėjo ilgomis blakstienomis. Švariai nusiskutęs, apsivilkęs tvarkinga džinsine striuke, tamsiais, kiek banguotais plaukais… Po to kažkaip negrabiai patapšnojo per apklotą virš močiutės kojų ir nusišypsojo. Senutė žiūrėjo į juos, gailiai šypsojosi, bet nieko nesakė.
- Taip, žinoma. Aš tuoj atnešiu šiltą pūslę. Lukterkit.
Ji apsisuko per minutę. Dedant pūslę, vaikinas bandė jai padėti, jų rankos po močiutės apklotu sekundei susitiko, ir ją nutvilkė karščio banga. Ji greit atsistojo, pasitaisė kepuraitę ir nusišypsojo. „Melo Gibsono“ žvilgsnis buvo drąsus ir šelmiškas.
Visą ilgą dieną Emilijai nėjo iš galvos šaunusis „Melas Gibsonas“. Ji prisiminė, jog žiedo ant jo rankos nebuvo. Vadinasi - nevedęs. Iš pažiūros jam buvo ne daugiau dvidešimt penkerių, kaip ir jai.
Baigiantis budėjimui, medicinos seserų kambarėlyje suskambo telefonas. Vyriškas balsas paprašė pakviesti seselę Emiliją.
- Čia jus trukdo Jankauskienės anūkas Donatas. Dabar esu prie ligoninės. Jei jūs neturite kitų planų, tuomet aš galiu jus parvežti namo.
Kalbant, girdėjosi gatvės triukšmas, vadinasi, skambino iš mobilaus. Emilija nesumojo, ką atsakyti, o balsas kalbėjo toliau:
- Mano mašina tamsiai raudona „Audi“. Stovėsiu prie išėjimo lygiai aštuntą...
- Gerai,- pratarė Emilija, - o jei truputį vėluosiu?
- Niekis, aš mašinoje, nesunku bus ir palaukti.
Važiuojant, pokalbis nesimezgė, nes tik pradėtą, nutraukdavo telefono skambutis. Po kelių tokių skambučių, Donatas telefoną išjungė.
- Jis mums trukdo, ar ne? - paklausė.
- Galbūt, - nusišypsojo Emilija. Ji nužvelgė vaikiną. Gražus, taisyklingas profilis, malonūs veido bruožai, tik matėsi kelios ganėtinai ryškios raukšlelės apie burną ir viena virš nosies tarp antakių. Jis pajuto jos žvilgsnį.
- Močiutė apie jus, Emilija, tiek daug gero pripasakojo. Ji jus tiesiog dievina. Iš jos ir sužinojau jūsų vardą. O mano - Donatas. - Jis ištiesė ranką. Ji buvo sausa ir šilta. Paspaudimas greitas, vyriškas.
- Labai malonu. Jūsų močiutė geras ligonis, neaikštinga, rami. O jūs rūpestingas anūkas.
- Ji man vienintelis artimas žmogus. Tėvų seniai nebeturiu. - Jo vedu nuslinko šešėlis. Emilija pajuto, jog tėvų tema jam nemaloni. - Močiutė mane užaugino. Tad kas ja pasirūpins, jeigu ne aš?
Emilija parodė savo namą, ir jie įvažiavo į daugiaaukščiais apsuptą kiemą. Vaikai po aikštelę gainiojo kamuolį, lakstė du šunys, vienas paskui kitą, prie laiptinės stovėjo kiemsargis ir kažką šūkavo senukui, išsikišusiam pro antrojo aukšto langą. Iki saulės laidos dar toli. Pro šalį rūkte nurūko vaikėzas ant dviračio...
Emilija neskubėjo lipti iš mašinos.
- Dar neikite namo, gal eime kartu kur nors užkąsti. Jūs turbūt alkana? Ką gi namie veiksite? O gal turite kitų planų?- paklausė Donatas, pajutęs jos nuotaiką.
Emilija sutiko, daug negalvodama. O ir ką čia galvoti? Namie jos laukia įprasta rutina. Tėvas, kaip visuomet, drybsos ant sofos priešais televizorių, o mama tupinės virtuvėje. Sesuo vis dar skautų turistiniame žygyje ir grįžti žada tik kitą savaitę.
Kavinėje jie įsitaisė kampe, prie staliuko dviems. Kelneris uždegė žvakę ir saldžiai mandagiai, visu kūnu palinkęs į juos, paklausė, ko jiedu pageidautų.
Donatas užsakė po viščiuko kepsnį ir sulčių. Po to, pažvelgęs į Emiliją, paklausė, ką ji gers.
- Sauso vyno taurę, - atsakė ši.
- Ir butelį sauso vyno, - pasakė jis kelneriui.
Kelneris užsakymą priiminėjo perdėm mandagiai, o Donatas užsakinėjo perdėm iš aukšto. „Cirkas ir tiek,“- pamanė ji ir tai ją prajuokino.
Girdėjosi sena, nuvalkiota melodija, kuri pynėsi su cigarečių dūmais ir sėdinčiųjų balsais. Bet Emilijai buvo gera. Išgertas vynas ją atpalaidavo, tapo drąsiau ir ji nebesijautė tokia sukaustyta, kaip ligi šiol.
Donatas įjungė savo telefoną, tarstelėjęs:
- Reikalai...
Ir telefonas vėl skambėjo kas keliolika minučių. Skambino jam ir moterys, tą Emilija suprato iš kitokio jo balso tono ir kreipinių moteriška galūne.
Jųdviejų pokalbis rutuliojosi apie įvairius nereikšmingus dalykus: apie naujausius matytus filmus, apie pomėgius... Nors apie save Donatas pasakojo šykščiai, Emilija išsyk pajuto, jog lįsti į jo gyvenimą nederėtų, jam tai nepatiktų. Tad kalbantis ji daugiau taikėsi prie jo siūlomų temų: apie automobilius, krepšinį ir politiką.
Jau buvo tamsu, kai jie privažiavo prie namo. Kiemas pasitiko ramus ir nutilęs. Jie dar kurį laiką pasėdėjo mašinoje. Negarsiai grojo radijas, Emilija jautėsi pavargusi ir apdujusi. Donatas drąsiai apkabino ją ir pabučiavo. Jis kvepėjo gerais vyriškais kvepalais ir bučiavosi nuostabiai. Jai kaito skruostai. Donatas nebuvo panašus nė į vieną vaikiną, su kuriais jai teko bučiuotis iki šiol.
Dainuojančia širdimi ji lėkte užlėkė į savo ketvirtą aukštą. Jis pažadėjo dar paskambinti!
Jau gulėdama lovoje, ji vėl ir vėl perkratinėjo šios dienos įvykius. Stengėsi prisiminti kiekvieną jo judesį, mimiką, šypseną. Jo veido bruožus. Viskas jame, rodės, išbaigta, kokybiška. Elgėsi jis laisvai ir drąsiai. Išmanė daugybę dalykų, apie kuriuos ji neturėjo jokio supratimo.
„Ar aš jam patikau? Ar atitikau jo skonį? Ar neprišnekėjau kvailysčių?“- Vis klausė ji savęs. Žinojo, jog turi neblogą išvaizdą; yra ne kartą girdėjusi komplimentų apie savo akis, plaukus, figūrą, bet šį kartą jai rūpėjo tik vieno žmogaus nuomonė. Donato.
Lange kabėjo mėnulis ir šią minutę jis jai atrodė be galo romantiškas. Lyg didelis ir paslaptingas kalėdinės eglutės žaislas.
Donatas... tikras vyras. Ji negalėjo įsivaizduoti, jog jis kada nors taps panašiu į tuos „erelius“, kurie vakarais plempia alų ir, lyg nudvėsę banginiai, vakarais drybso priešais televizorių. Kaip daugybė pažįstamų vyrų, kaip jos tėvas.
Kartais jai būdavo gaila motinos. Ši, per daugelį metų, matyt, priprato prie tokio „peizažo“, taikstėsi ir turėdavo surasti stebuklingus žodžius, kad pakeltų savo gyvenimo draugą nuo sofos, idant šis atliktų kokį sunkesnį vyrišką darbą.
- Ką vėl sugalvojai? - širsdavo tuomet tėvas. - Ir kam to reikia? Palik mane ramybėje. Darbe privargstu, kaip šuva, tai dar ir namuose neįmanoma pailsėti.
Emilija mylėjo tėvą. Nepaisant šių jo trūkumų, tėvas buvo geraširdis ir dosnus. Bet ji tvirtai tikėjo, jog jos gyvenimo vyras tikrai bus kitoks.

(bus daugiau)