Nemoku verkt,
kaip verkia upės
ir tango
kai poros ant parketo sukas.
Nemoku melstis
negaliu vėl Jo matyt
tavy, liepsnoj ar pajust širdy.
Negaliu prašyt atleisti -
prisikėlęs murmesys
nemoku teisti
tų, kurie nežino, tų, kurie kankinas
laisvės pančiuos susipynę.
Nei mylėti taip, kad jos dalelę duočiau,
nei paguosti, kai tuštybė šypsnius slepia.
Sarkazmas nupina kelius Venecijos kanaluos
ir balsai beprasmiai, žodžiai skambūs, banalūs.
Nemoku džiaugtis, kai vidus tik man,
ir verkti, kai atstumia sušalę žvilgsniai. Kam,
juk nemoku būt savim, tik svetimas šešėlis,
akmuo žmonijos užanty.
Esu - nuvytę gėlės,
esu tamsos šviesa, nemokanti užgesti.