*


     Išeik.  Pasiėmęs laibas kates nuo mano lango, kniaukusias iki pajuodavo. Jų balsai lyg stygos, išderintos violončelės, nutrauktos dreba skleisdamos graudžius garsus, kurie kelia tik gailestį, o man..aš galiu tau meluoti, galiu nieko nesakyti kas primintų tiesą, galiu nesakyti nieko, nieko, bet tu vis vien girdi.
     Nenoriu, kad mano tyla su tavimi kalbėtųsi ir vis tai per tas, smaloj besidrabstančias sniegu, ir į tave kaukiančias vilkais kates. Jos sudraskė tavo veidą, bet jis vis dar mielas man, kiekvienas kamputis rodos tiek dar kartų nepabučiuotas, bet gal ir per daug mylėtas. Mylėti..? Kai tavo blakstienos liečia mano skruostą, lūpų kampučiai užčiuopia tavo šypseną,o rankos sudėtos meldžia, kad tu niekada nepasikeistum ir manęs tau niekas nepakeistų. Prisimeldžiau. Tavo kūnu mačiau bėgančias laumes, bet nebėgau kartu, nors tavo žvilgsnis skvarbus, gebantis surišti lyg batų raištelius mūsų akis ir nors jie atsiriša, mes griūname sielom vienas į kitą ir susikabindami išnirusiomis mintimis maudomės, lyg kiaulės purve, net kriuksim nenorėdami sustoti, kol galiausiai išlipę pamatome kokie mes šlykštūs liekame nuo buvimo kartu.
     Aš Gretutė, be brolio, viena pasiklydus, kitiems neleidžianti, o pati iš balos gerianti. Gal čia ir slepiasi mano širdies kilnumas, kad kitiems neleidžiu, o pati nuodus geriu. O gal tai tik išpuikimas, jog nenoriu dalintis. Ir juk aš nesakiau, kad aš noriu viena balose maudytis, tik aš nieko nekviečiu, gal ateitų kas ir pats, jei ne tos katės. Juk sakiau, kad galėtum išeidamas jas pasiimti. Jų stygos per trumpos, kad galėtum surišti, o kiek kartų bandžiau pati.
Išeik su tomis savo liesomis, pajuodusiomis, kurios pūva po mano langu kniaukdamos, kaktusams kupras nudirdamos, spygliais apsigaubusios ir tik tavo prijaukinamos.
Pasiimk savo princesę, jos sukneles, karūną ir išeik.