2

Jis stovėjo kaip prikaltas. Į jį žvelgė nuostabios žalios akys, pilnos neapsakomo siaubo. Petras pasimuistė, lyg norėdamas išsitiesti, perbraukė ranka neklusnius plaukus ir sušnibždėjo:
- Nebijokit, panele, nebijokit, jums jau nieko blogo nenutiks. Aš jūsų tikrai nenuskriausiu, nebijokit, nusiraminkit...
Mergina užsimerkė ir nusisuko.
- Jūs turbūt alkana. Aš tuoj, labai greitai...
Petras žinojo, jog tokiems nusilpėliams ir sušalėliams reikia duoti vištienos sultinio, tad puolė vykdyti šios užduoties. Jo kreivas kūnas dar niekuomet gyvenime nebuvo toks lankstus ir greitas, kaip dabar. Jis lakstė, švaistėsi po kiemą, po virtuvę ir po valandėlės ant viryklės jau kunkuliavo puodas su viralu.
Mergina vis dar buvo nusisukusi. Nežinia, ar miega, ar ne... Petras krenkštelėjo - ji atsisuko. Ir vėl akyse išgąstis...
- Greit išvirs sultinys ir mes pavalgysim. Gal norėtumėte apsirengti? - jis atklojo antklodes. Buteliai jau buvo ataušę ir jis juos išėmė.
Mergina nesipriešino, kai Petras negrabiai ir švelniai nuėmė nuo jos kūno melsvos palaidinės liekanas ir aprengė motinos chalatu. Ji klusniai vykdė visus jo paprašymus, pasukimus, pavertimus... Lyg iš baimės, lyg dėl apatijos. Paėmęs dar vieną pagalvę, pakėlė jos galvą ir pečius šiek tiek aukščiau. Apklostė. Ir čia mergina vos girdimai, sukepusiomis lūpomis ištarė:
- Ačiū...
Viešpatie Dieve, ji gyva, ji gyvens ir ji man padėkojo... man... „Dieviška muzika“ - kažkur buvo girdėjęs tokį palyginimą, bet tuomet neįsivaizdavo, kaip toji muzika turėtų skambėti. O pasirodo, štai kaip - nuskriaustos merginos pašnibždom ištartu „ačiū“...
- Nėra už ką dėkoti, norėjau, kad būtų jums patogiau. O kol verda sultinys, aš pakursiu krosnį. Dabar jau nebe vasara ir vakarais būna vėsoka.
Nesulaukęs jokio atsakymo, Petras ėmėsi krosnies. Sausos malkos greit įsiliepsnojo, ir po kambarį pasklido jaukuma. Netrukus ir sultinys išvirė. Jis pripylė dubenėlį, atnešė į kambarį ir pastatė ant kėdutės šalia lovos. Tuomet pakėlė merginą kartu su pagalvėmis ir pasodino lovoje. Ji, kaip ir anksčiau, nesipriešino ir žvelgė į jį dar baugščiai, bet ano siaubo jos akyse jau nebebuvo.
Jis ėmėsi ją valgydinti. Sutinusios lūpos buvo neklusnios, vos ne vos prasiverdavo, sultinys laistėsi ant jos smakro ir jo rankų, bet didžiąją viralo dalį jam vis dėl to pavyko sumaitinti. Tai jį dar labiau pradžiugino. Staiga prisiminė, jog ir pats yra alkanas kaip vilkas, tad su didžiausiu apetitu pavalgė ir jis.
Po to atsinešė dubenį šilto vandens, suvilgė skepetaitę ir apiprausė jai veidą, bei rankas. Ji buvo lyg vaikas, nuskriaustas, pažemintas ir nuolankiai priėmė jo rūpestį.
- Kaip jūsų vardas? - paklausė Petras. Bet ji tylėjo. Jis pakartojo klausimą, bet ji ir vėl nieko neatsakė. Tik žiūrėjo į jį išplėstais vyzdžiais, kuriuose baimė maišėsi su siaubu, nuostaba ir dar kažkuo.
- O aš Petras. Petras Šileikis.
- Pet-ras? - Lyg paklausė, lyg patvirtino ji.
- Taip. O kuo jūs vardu?
Mergina užsimerkė ir kurį laiką tylėjo. Po to lėtai ir tyliai ištarė:
- Nežinau.
Matyt, išties nutiko kažkas labai blogo, jei nebežino savo vardo. Tiek to, tegul pailsi, nurimsta.
- Nieko tokio. Pailsėsite, atsigausite ir prisiminsite. Viskas bus gerai, tik nesijaudinkite. Dabar jums tikrai niekas negresia. Pamiegosite, sutvirtėsite...
- Aš noriu sisiuko, - sušnibždėjo mergina. Petras sumišo. Bet tik akimirką.
- Gerai, aš tuoj, lukterkit, - jis vikriai išbėgo, atnešė kibirą ir pastatė prie lovos kojūgalio. Tuomet iškėlė merginą iš lovos, laikydamas ją per liemenį. Ji buvo lengvutė, šilta ir glotni... Palengva pasodino ant kibiro, bet jausdamas, kaip ji svyrinėja ir slysta jam iš rankų, apglėbė stipriau. Laikė pasilenkęs, įtempęs rankas, kad ji patikimai laikytųsi virš kibiro. Pasigirdo čiurlenimas.
- Na, štai, dabar jau tvarka, - tarė jis ir vėl įkėlė merginą į lovą. Kibirą išnešė laukan, išpylė ir atnešęs vėl pastatė ties kojūgaliu.
- Dabar pamiegokit, pailsėkit, gerai? - Petras kalbėjo, jausdamas saldų malonumą kalbėti. Kalbėtis su gyvu žmogumi po tiekos vienatvės metų. - O aš tuo tarpu apsiruošiu, apeisiu gyvulius...

*****

Galva svaigo ir gėlė. Lūpos sutinusios ir skausmingos. Pykino. Ko šitas baidyklė zuja aplink? Ką jis čia veikia? Iš kur atsirado? Vis kilnoja ją, varto... Ką ruošiasi su ja daryti?
Šiltas viralas...Skanus. Tas šleikštulys sumažėjo. Baidyklė kažką kalbėjo, bet ji negalėjo suprasti. Kažko klausė, bet ji sugebėjo suvokti tik atskirus žodžius. Žemas minkštas balsas... toks geras, raminantis... Iš kur sklinda šitas balsas? Kieno jis?

*****

Kai apsitvarkęs grįžo į vidų, merginą rado miegančią. Kvėpavo ji ramiai ir tyliai. Buvusi įtampa veide išnyko. Petras palinko ir, sulaikęs kvėpavimą, kurį laiką stebėjo ją miegančią, tyrinėjo jos veido bruožus. Mėlynės ir sumušimai juos darkė, bet, be jokios abejonės, veidas buvo labai mielas. Tamsūs plaukai ryškino jo blyškumą, bet, tikėtina, jog kažkada jis buvo rausvesnis.
Mergina neatsibudo vakarienei. Petras jos nežadino. Susirado sudedamą lovelę ir, pasiklojęs ant jos savo čiužinį bei patalynę, pasistatė šalia lovos. Jis norėjo būti šalia, jei ko prireiktų, kad girdėtų jos kvėpavimą ir būtų pasiruošęs bet kurią akimirką pagelbėti.
Atsigulęs ilgai neužmigo. Klausėsi jos kvėpavimo, uodė nepažįstamą, svetimą, bet labai malonų kvapą ir baiminosi užmigti. Jos kvėpavimas tarpais sutankėdavo, sutrūkčiodavo, bet netrukus vėl išsilygindavo. O jei staiga jai jo prireiks, o jis neišgirs? Arba, galbūt, jis knarkia, ir tas jo knarkimas trukdys jai? Ir iš kur ji atsirado miške? Anoje miško pusėje keliukas eina link plento, matyt, kažkas atvežė... Nuo Panevėžio pusės, o gal nuo Ukmergės? Sumuštą bandė smaugti. Nusprendę, jog ji nebegyva, nunešė į miško gilumą ir, apdėję šakomis, paliko... O jei aš nebūčiau jos užtikęs?! Dieve šventas… Šaltis perbėgo per nugarą… Ji būtų mirusi. Tikrai… Apie išprievartavimą stengėsi negalvoti. Tai būtų pernelyg žiauru ir skaudu suvokti... Staiga pats pasijuto kaltas. Ir ta keliaaukštė svetima kaltė apėmė visą jo esybę. Jis sugriežė dantimis. Pakliūtų jie į mano rankas, oi, aš juos... Ką su jais darytų nelabai išmanė, tik vaizduotės akimis matė plėšomus į gabalus skriaudikų kūnus...
Keršto troškimas, suvokiamas bejėgiškumas, pyktis, skausmas maišėsi jo sąmonėje. Rankos gniaužėsi į kumščius. Mintimis keikė tuos niekšus, padugnes, kurie kažką labai blogo padarė šiai nedidukei, švelniai būtybei, dabar bejėgei, gulinčiai jo namuose ir nebegalinčiai prisiminti savo vardo...
Jis mokėjo tik vieną maldą: „Tėve mūsų...“ Ir sunkiomis minutėmis, šaukdamasis pagalbos, tyliai arba tik mintyse kartodavo šios maldos žodžius. Prašyti pagalbos iš žmonių jis nemėgo ir nebandė. Nepasitikėjo jais. Į bažnyčią taip pat nevaikščiojo. Tikėjo, jog Dievas yra kiekvieno žmogaus širdyje, jei žmogus jį priima... Ir šią naktį jis meldėsi savais žodžiais, kaip mokėjo, bet karštai ir nuoširdžiai... už merginą, už jos gyvybę ir už save. Tėve mūsų, kurs esi danguje... teesie tavo valia...
Kai prabudo - jau švito. Suskubo keltis. Mergina dar miegojo. Jis tyliai išslinko ir nuėjo šerti gyvulių. Grįžęs ėmėsi ruošti pusryčius dviems. Mergina taip pat nubudo. Palengva atsikėlė, prisilaikydama lovos, pritūpė ant kibiro. Petras padėjo jai grįžti į lovą, pasodino ir padavė kuklius pusryčius.
- Kaip jaučiatės? Gal dar ko nors reikia? – šypsodamasis bandė ją kalbinti.
- Nežinau... Gal gerai… Kur aš esu?
- Aš jus radau miške, sušalusią. Jūs gulėjote po krūva šakų. Jus ten kažkas paliko. Jūs sumušta. Ar pamenate, kas jus taip?..
- Ne, nieko nežinau. Kur aš?
- Jūs mano namuose. Aš čia gyvenu. Vienas. Anksčiau gyvenau su motina, bet ji mirė. Prieš penkerius metus...
- Mirė...
- Taip, dabar jūs pas mane svečiuose, - nepaliovė šypsotis Petras.

*****
Kai prabudo, baidyklė paklausė apie savijautą, bet ji nelabai suprato, ko jis iš jos nori. Kamavo mintis, jog ji spąstuose. Kas su ja darosi? Kur ji? Iš kur šitas pabaisa? Ką jis ruošiasi su ja daryti?
Ji nuolat laukė kažko baisaus, kažko žvėriško... O gal tai jau buvo? Siaubas, skausmas, smūgiai... Ar seniai tai buvo? O gal dar bus? Kas jos laukia? Šito kupriaus ji nepažįsta. Niekad anksčiau nematė. Ko jis vis šlubčioja aplink? Davė valgyti ir vis kloja ant jos antklodes. Jai karšta, ji visa šlapia nuo prakaito. Ji nori namo. Ji nori ramybės. Jai maudžia visą kūną. Jai baisu. Svetimas kambarys, lova... Ją baisiausiai troškina...

*****

- Noriu gerti, - tyliai paprašė mergina.
Petras kaipmat išvirė arbatos ir pripylęs puodelį, pastatė ant kėdutės šalia lovos. Tai buvo čiobrelių ir mėtų arbata, kurią išmoko virti iš motinos. Mergina palengva gėrė, jis jai padėjo, prilaikydamas puodelį. Išgėrusi, ji paprašė dar.
- Na, žinoma, jūs prakaituojate, tad norite gerti. Gerkite, gerkite, kaip mat atsigausite, - jis vis kalbėjo, nosine šluostydamas jos išrasojusią kaktą ir panosę.
Petras susikaupęs, be perstojo globojo ją. Jam buvo gera ją globoti. Jis norėjo, jog ji pasveiktų, bet kartu norėjo, kad ji amžinai, štai šitaip, būtų reikalinga jo globos.
- Mano arbata, matau, jums patiko. Išprakaitavote. Vadinasi, reikalai krypsta į gerąją pusę. Štai, jau ir skruostai parausvėjo...
- Man karšta, - pratarė mergina.
Petras puolė nuiminėti nuo jos apklotus. Palikęs tik vieną ir pataisęs pagalves, paklausė:
- Na, dabar geriau?
- Taip. Gerai.
- Ar jums ką nors skauda?
- Nežinau. Gal...Taip, skauda, visą kūną...- jos balsas buvo prikimęs ir trūkčiojo.
- Jūs išsitieskite, atsipalaiduokite, leiskite kūnui ilsėtis. Jauniems žmonės nėra labai sunku atsigauti. Neužilgo taps geriau. Svarbiausia - nesijaudinkite, - vis ramino, matydamas jos akyse tebetūnantį baimės šešėlį.
Petras ruošėsi po namus, po kiemą, virė pietus ir kas dešimt minučių vis ateidavo prie lovos pažiūrėti, kaip ji laikosi. Po pietų ji užsnūdo. Jis taip pat prigulė ant sudedamos lovelės. Žinojo, jei nori nepažadinti miegančiojo ir leisti jam pailsėti, reikia prigulti pačiam. Arba išeiti iš trobos. Išeiti nenorėjo, jam reikėjo matyti ją, būti tikram, kad viskas gerai.
Mergina, be jokios abejonės, atsigavo. Skruostai raustelėjo, tinimas atslūgo. Įdomu, kaip ji šypsosi? Besišypsanti ji turbūt dar gražesnė... Koks jos vardas? Gal toks pat puikus, kaip ir ji pati...
Mergina sujudėjo, atsimerkė, pažvelgė į Petrą ir tarė:
- Išeikite iš kambario. Aš noriu sisiuko.
Jis akimirksniu atsikėlė ir išėjo, paskui save uždarydamas duris. „Vadinasi, jau atsigauna, atsigauna...“ Staiga jį apėmė linksmumas ir jis nusišypsojo pats sau. Po to sutvarkė kibirą, išvirė arbatos, iškepė omleto ir jiedu pasistiprino. Mergina suvalgė žymiai daugiau. Matyt, atsirado apetitas. Atiduodama lėkštę, ji pabandė nusišypsoti:
- Ačiū. Jūsų omletas labai skanus. Jūs geras virėjas.
- Prašom. Į sveikatą. Koks iš manęs virėjas… Moku tik tiek, kiek išmokau iš motinos.
- Vadinasi, jūsų mama buvo gera virėja.
- Taip, mano mama gamindavo labai skaniai. O jūsų mama?
- Mano mama? - Merginos akyse vėl šmėkštelėjo nerimas. - Nežinau. Nepamenu...
Petrui tapo kiek nejauku. Nepamena, nieko nepamena... O gal, vis dėl to, ką nors prisimins?..
- O ką jūs labiausiai mėgstate? Iš valgių, žinoma, - paklausė.
- Iš valgių? – sekundę padvejojusi, šyptelėjo, - omletą.
- Negali būti! Jūs turbūt pirmas žmogus pasaulyje, kuriam skaniausias patiekalas - omletas! - Jis nusijuokė. Mergina nuleido akis, lėtai perbraukė delnu kaktą, lyg bandydama nubraukti nematomą šešėlį ir vėl pakėlė savo žalias akis į Petrą.

*****

Baidyklės balsas buvo švelnus, žemas, aksominis. Šis balsas visai netiko prie jo išvaizdos. Lyg kalbėtų ne savo, o pasiskolintu iš kokio aukštaūgio gražuolio balsu. Ir žodžius taria, lyg bertų didelius bijūnų žiedus... O riešutų spalvos akys tokios gilios, ryškios, kiaurai veriančios. Rodės, jog šios akys regi tavo sielą. Ir nepasislėpsi, ir nesumeluosi šioms akims. Žvilgsnis šiltas ir draugiškas. Atrodo, šis pabaisa neturi jokių piktų kėslų. Ir kaip jis sugeba būti toks vikrus? Toks kreivas, kampuotas... Lyg surankiotas iš atskirų dalių ir paskubom, betkaip sulipdytas...
Kai taisė jai pagalves, ji pastebėjo jo rankas. Rankos, kaip ir balsas, taipogi atrodė pasiskolintos. Stiprios, raumeningos, įdegusios. Plaštakos dailiais, ilgais pirštais, nors ir paženklintos sunkaus fizinio darbo.