1

Šioje vietoje arklį reikėjo stabdyti ir apsukti vežimą. Gilyn į mišką važiuoti nebebuvo kaip, keliukas visai susiaurėjo ir juo galėjai praeiti tik pėsčiomis.
Petras išsiropštė iš vežimo, arklį pririšo prie medžio ir paėmė pintinę. Pradžioje jis pagrybaus, o vėliau užsiims ir malkomis. Laiko iki pietų ruošos jis dar turi per akis.
Kvepėjo rudeniu, grybais ir sutręšusiais lapais. Rytas išpuolė saulėtas ir šiltas, nors jau galėjai justi vėstančios žemės drėgmę. Petras neskubėdamas, mėgaudamasis tyla ir vaiskia ramybe, klibikščiavo takeliu. Jo eisena priminė kreivą, kairiapusę švytuoklę su dešinėn nuslinkusiu centru. Ilgi, pilki, pečius siekiantys plaukai kas žingsnis plaikstėsi į tos kreivos švytuoklės taktą, kas kart labiau nutįsdami kairėn. Iš šalies jis buvo panašus į šlubą lokį, atsistojusį ant užpakalinių kojų; stambaus sudėjimo kūnas, giliai tarp pečių įsodinta galva, o nugara išsišovusi į nedidelę kuprą…
Savo miške jis atsipalaiduodavo, vidinė įtampa kiek atslūgdavo, ir atstumtumo jausmas nebekamuodavo taip stipriai, kaip namie, o ypač tarp žmonių. Čia jis pažinojo kiekvieną medį ar krūmą, kiekvieną kupstą ar žvėriuko urvą. Čia jis jautėsi savas, priimtinas, lyg didelės šeimos narys.
Argi žmogus, gyvendamas vienas, gali būti šeima? Jokiu būdu. Vienas ir yra vienas. Kai dar buvo gyva motina, jiedu buvo šeima. Bet tai buvo seniai. Dabar jis vienas. Jau penkeri metai kaip vienas. Na, jei paskaičiuotum arklį, karvę, vištas ir porą kiaulių… Tvarte tarpusavyje jie gal ir panėšėtų į šeimą… Na, o jis, Petras, matyt, tos šeimos galva…
Galbūt, jei gyventų arčiau kaimo ir žmonių, jo gyvenimas būtų susiklostęs kitaip? Bet jam likimas lėmė gyventi sename motinos vienkiemyje, toli nuo kelių, nuo kaimo, atkampioje pamiškėje, atokiau ir nuo žmonių, ir nuo viso pasaulio. Bet jis dėl to nė kiek nesigraužia. Niekuomet nemėgo žmonių, triukšmo, erzelio… Kaimynės, kur ateidavo po motinos laidotuvių, lyg bandžiusios paguosti ar pagelbėti, jam trukdė, jų dėmesys slėgė ir erzino. Visa laimė, jog, greit pajutusios jo nenorą bendrauti, viena po kitos dingo.
Tuomet jam buvo dvidešimt šešeri ir tvirtai tikėjo, jog dėl motinos mirties kaltas jis. Nuo mažumės juto motinos slepiamą kančią dėl jo luošumo. Giliai širdyje motina be paliovos priekaištavo sau dėl to, jog būdama senmergė ir pastojusi nuo gražuolio atvykėlio, veržė pilvą, kad tik kaimo moterėlės nesuprastų jos padėties… Matyt, dėl šios priežasties jis ir gimė luošas, kreivu stuburu ir trumpesne kaire koja.
Palengva apėjo nuo pernai dvigubai išaugusį skruzdėlyną. Tai bent! Ir kaip jos sugebėjo taip greit išsiplėsti… Dar prieš porą metų skruzdėlyno čia nebuvo nė ženklo, o dabar… Kaip viskas keičiasi… Užgimsta, auga, plečiasi, o po kiek laiko ima nykti, džiūti, vysti, kol visko nepasiglemžia mirtis. Begalinė keitimosi grandinė. Nesibaigiantis, nenutrūkstantis gimimų ir mirčių ratas. Paslaptinga gyvybės ir mirties kova, kažkieno galingo užprogramuota ir neatšaukiama. Tas suvokimas jį kaskart užklumpa netikėtai, vis naujai stebindamas ir kažkodėl liūdindamas.
Neseniai kaimo krautuvėlėje matė Danutę. Ji jau nebepanėšėjo į tą liesą mergaitę, plonom kojytėm, kuri kadaise mokėsi vienoje klasėje su Petru ir kurios žvilgsnis anuomet jaukdavo jo mintis. Jeigu jis prie lentos atsakinėdavo, o akimis susidurdavo su didelėmis, pilkomis Danutės akimis, akimirksniu pamiršdavo apie ką reikia kalbėti, pradėdavo painiotis, mikčioti ir, rodėsi, jog visi vaikai supranta, kas su juo darosi. Todėl jaudindavosi dar labiau.
Tuomet, paskutinėse klasėse jau ėmė rastis “simpatijų” porelių. Paaugliai rašinėdavo vieni kitiems meilės laiškelius, berniukai kibindavo savąsias “simpatijas”, tampydavo jas už kaselių, bet Petras nieku gyvu negalėdavo dalyvauti tame saldžiame šurmulyje.
- Ei, kupriau, pasitrauk, saulę užstoji!
- Baik šliaužioti, beždžione, grįžk į medį!
- Kur lendi, kerėpla!?
Jis egzistavo už šio gyvenimo ribos, lyg kitame išmatavime, nesuprastas, atstumtas, nemylimas. Jis privalėjo būti kuo mažiau matomu ir pasitenkinti tik iš tolo stebėdamas šį žaidimą. Jis galėdavo tik akimis sekioti savo „simpatiją“ ir jiems pavydėti.
Dabar jo Danutė seniai ištekėjusi, turi porą vaikų, girtuoklį mušeiką vyrą ir vargu ar jaučiasi labai laiminga… Nuo to Petrui dar nykiau.
Tuomet, baigęs aštuonias klases, jis metė mokyklą. Būti tarp vaikų jam darėsi vis sunkiau. Nors mokėsi labai gerai, turėjo puikią atmintį, bet vaikai tuo nesižavėjo. Bjaurus, kuprotas pabaisa neturėjo teisės būti kuo nors pranašesniu už juos, lieknus, sveikus ir gražius. Motina jį suprato ir neprieštaravo. Ji visuomet jį suprato. Matyt, sūnui lemta gyventi vienam. Kaip ir jai. Tokia jau jųdviejų dalia.
Ir štai dabar jis iš tiesų visai vienas. Vienintelis jį mylėjęs ir supratęs žmogus tyliai iškeliavo Anapilin. Tyliai ir ramiai, kaip ir gyveno. Gydytojas pasakė: sustojo širdis. Ir ko ta išdavikė širdis sustojo? Juk motina buvo dar ganėtinai jauna. O gal ją nužudė vidinė dvasinė įtampa, amžina sielos gėla dėl nelaimingo savo sūnaus? O gal diena dienon jaučiamas visa apimantis kaltės jausmas?
Po motinos mirties jis dar labiau susigūžė ir sulindo į save. Kartais jam atrodo, jog pakimba tarp dangaus ir žemės. Jokios atramos kojoms. Nežinia, beprasmybė, būties tuštuma… Kasdien monotoniškai dirbami ūkio darbai… Ne, ne atmestinai, o kruopščiai ir tvarkingai, kaip buvo nuo mažumės išmokytas, kaip dirbdavo šalia motinos, kaip dirbdavo kartu su ja… Lyg nuolat jaustų ramų ir giedrą jos žvilgsnį, jos neįkyrų palaikymą…
Kokia laimė, kad egzistuoja knygos. Vakarais jis pasineria į skaitymą, kaip į stebuklingą okeaną, kaip į kitą, nepalyginamai gražesnį ir prasmingesnį pasaulį, kuris jo neatstumia, kuriame jis savas ir laukiamas. Keliauja per tą pasaulį kartu su išdidžiais herojais, vaizduojasi esąs galingas, stiprus, mylimas gražių moterų… Tuomet pasimiršta vargana jo tikroji egzistencija, jo bjauri, atstumianti išvaizda, pasimiršta ir vienatvė, lyg Dievo išdegintas antspaudas šiurkščioje jo likimo paklodėje. Po to sapnuoja spalvotus sapnus, kuriuose glamonėja jaunas gražuoles… Bet ryto vėsa visuomet sugražina į tikrovę. Kūnas kaista nuo neišpasakyto, neužgesinamo geismo, tas geismas temdo sąmonę, apimdamas visą jo esybę, visą jo sudarkytą, bet jauną ir stiprų kūną. Tuomet jis masturbuojasi, kol apsipila prakaitu, nusilpsta ir tampa sau dar šlykštesniu ir dar didesnio pasigailėjimo vertu padaru. Moterys… tai kažkas nepažinto, stebuklingo ir trapaus… Jos ten, kažkur toli, ten, kur jo nėra, kituose išmatavimuose, anapus jo likimo. Apie moteris jis tegali tik pasvajoti… O į nuogą moterį gali pažvelgti tik per televiziją…
Televizija tai jo langas į pasaulį. Tie filmai apie gangsterius, banditus, siaubą keliančius monstrus jam nemieli. Daug maloniau nuteikia nuotykiai, mistika ir linksmos fantastinės istorijos. Bet visų įdomiausia publicistika. Čia galima sužinoti kuo ir kaip gyvena kiti žmonės, kurių jis nepažįsta, kurie egzistuoja toli, ten, kur jo nėra, kitoje, jam svetimoje planetoje…Toje beprotiškoje planetoje žmonės kariauja, plėšikauja, kankina vieni kitus, draskosi dėl valdžios ir pinigų, apgaudinėja, vagia ir girtuokliauja. Apsvaigę nuo degtinės jie šlitinėja, keikiasi, bet dažniausia mušasi, nebesuvokdami nei savęs, nei supančio pasaulio, pridaro bjaurių nusikaltimų, netgi nužudo vieni kitus. O vėliau, išsiblaivę, kartais net ir nebeprisimena, kaip šlykščiai elgėsi, gal net gailisi… tikriausiai gailisi…
Žiaurus tas jų pasaulis. Lyg okeanas, kuriame visi gyvi padarai gyvena tik todėl ir tik dėka to, jog suėstų kitą tokį pat, tik šiek tiek mažesnį gyvį. Kas taip sugalvojo? Kas sukūrė tokią tvarką? Petrui neatrodo, jog tai teisinga tvarka. Bet kas žino, kas yra teisinga… Milijonus metų visa, kas gyva šioje planetoje, egzistuoja pagal šiuos išties žiaurius dėsnius. Ir labai abejotina, jog per ateinančius šimtmečius kas nors pasikeistų…

*****

Net nepajuto, kaip pintinė prisipildė grybų. Gerokai nutolta nuo vežimo. Jei taip dar paėjėtų, tai pasiektų kitą miško pakraštį. Ten baigiasi Petro valdos ir prasideda kaimyniniai laukai. Reikia sukti atgal. Saulė jau gan aukštai, o malkomis dar nepasirūpinta...
Staiga jo akys užkliuvo už keistos šakų ir žagarų krūvos. Šitos krūvos čia neturėtų būti. Kas svetimas galėjo taip pasidarbuoti? Ir kam prireikė krauti šakas į krūvą ir palikti? Priėjo arčiau. Samanos aplink krūvą ištryptos... Paėmė vieną, kitą šaką nuo krūvos, numetė į šoną ir kaip mat pastebėjo kažką melsvo šmėžuojant po šakomis ant žemės. Negera nuojauta dvelktelėjo šaltuku.
Padėjęs pintinę, ėmėsi skubiai ardyti krūvą, mesti žagarus šonan, kol pamatė po šakomis moters kūną. Moteris gulėjo ant pilvo, ilgi tamsūs plaukai dengė veidą, pati buvo beveik nuoga, tik vos pridengta melsvos palaidinukės draiskalais. Petras apstulbęs žiūrėjo į šį kūną ir nežinojo, nei ką daryti, nei ką galvoti. Aptikta kraupi svetima paslaptis valandėlei išmušė jį iš pusiausvyros.
„Užmušta, negyva, užmušta, negyva,“ - lyg laikrodis tiksėjo mintis. Jis priklaupė ir palietė apdraskytą, mėlynėm nusėtą kūną. Šaltas. Nubraukė nuo veido plaukus ir ant kaklo pamatė lyg moterišką kojinę. Pasilenkė žemiau, palietė, - taip, kojinė. „Pasmaugta“- toptelėjo.- „Ką daryti? Kiek laiko ji čia guli?“ Iš to, kaip aplink ištryptos samanos ir kaip spėjusios atsitiesti, buvo galima spėti, kad palikta ji prieš keletą valandų.
Jis dar kartą palietė kūną, pabandė apversti, kai staiga mergina lyg žagtelėjo, lyg sugargė... Instinktyviai atšoko, lyg įgeltas, bet greit susitvardė. – „Viešpatie, gyva! Reikia kažką daryti…“ - Bemat atnarpliojo ir atrišo kaklą veržusį mazgą. Matyt, elastinga kojinė nebuvo iki galo užspaudusi gerklų, todėl mergina buvo tik pridususi ir netekusi sąmonės.
Petras nesunkiai pakėlė merginą. Ji buvo smulkutė, liesa, svėrė ne daugiau 50 kilogramų ir šalta, kaip ledas. Dabar naktimis jau vėsoka, stebuklas, kad ji liko gyva...
Iki vežimo nebuvo arti, tad Petras skubėjo. Šįkart šlubčiojimas jam trukdė, jis klupo už kupstų, medžių šaknų ir šakų, bet jo rankos tvirtai laikė merginos kūną, ir jis nė už ką nebūtų jo išmetęs.
Įkėlęs į vežimą, apklostė savo nusivilktu megztiniu ir striuke ir pavarė arklį. Namai buvo čia pat. Įnešęs nelaimėlę į trobą, pasuko link motinos kambario. Atsargiai paguldė į lovą ir apklojo keliomis antklodėmis. Dabar svarbiausia, kad ji sušiltų. Mergina vis dar buvo be sąmonės.
Petras karštligiškai mąstė, ką jis privalėtų dar padaryti. Visos žinios, kurias buvo sukaupęs iš daugybės perskaitytų įvairiausių, tame tarpe ir medicininių, knygų - staiga išdavikiškai išgaravo.
Na, mergina sušalusi. Tai faktas. Be to, ji dar sumušta, ją bandyta smaugti. Gal dar kas...
Petras blaškėsi. Prisiminė, kažkur skaitęs, kad sušalusį kūną reikėtų ištrinti degtine. Ir pirmąkart gyvenime karčiai pasigailėjo, jog nelaiko namuose nė lašo degtinės... Ištraukė vieną merginos ranką, kitą, bandė jas trinti, bet greit suprato, jog tai netinka. Vėl apklostė. Reikia kokio nors šildytuvo. Apėjo visus pakampius, surado šešis butelius su užsukamais kamšteliais, pripylė į juos karšto vandens, sandariai užsuko ir atklojęs merginą, apdėjo jos kūną šiltais buteliais iš abiejų pusių. Tuomet vėl užklostė ir prisėdo šalimais. Nubraukė nuo jos kaktos plaukus, apžiūrėjo atidžiau. Veidas sumuštas, patinęs, lūpa prakirsta, kraujas ant jos sukrešėjęs ir apdžiuvęs, kaktoje perdrėksta oda, bet nesmarkiai. Nudiegė širdį... Na ir prisikentė ši būtybė. Kas gi jai nutiko? Kokie žvėrys ją taip nuskriaudė? Už ką? Reikėtų pranešti policijai, bet tą mintį jis tuoj pat nuvijo šalin. Atvažiuos policija, pakels triukšmą, protokolai, žmonių dėmesys, daugybė klausimų - kaip? kodėl? kada? Kaip visa tai atgrasu. Žmonės, triukšmas… Šį reikalą jis atidės. Gal šiek tiek vėliau... Dabar svarbiausia pasirūpinti merginos sveikata.
Palikęs ją gulėti, Petras išbėgo pašerti gyvulių. Grįžęs ir apžiūrėjęs merginą, liko patenkintas - jos veidas ir kūnas jau nebeatrodė tokie pamėlę, kaip pradžioje. Odos spalva dabar jau panėšėjo į gyvo žmogaus, nors vis dar atrodė blyški. Patikrino butelius - jie dar buvo pakankamai šilti. Vėl merginą apklostęs, pabandė įsivaizduoti, kaip atrodė šis veidas, kai dar buvo sveikas, šypsojosi... Bruožai malonūs, daili, tiesi nosis, ploni, "jautrūs" antakiai... Akys užmerktos, ant ilgų blakstienų dar matėsi blakstienų tušo likučiai... Vargšelė... Kada gi ji atsigaus, kada atmerks akis?
Iki šiol nedažnai Petras užeidavo į motinos kambarį. Jau penkeri metai po jos mirties, bet jis nieko jame nepakeitė. Viskas stovi savo vietose, taip, kaip paliko motina. Ateidavo čion tik nušluostyti dulkių nuo baldų, daiktų, knygų. Šį bei tą patvarkydavo. Kartais prisėsdavo pailsėti ant jos lovos. Kartais atverdavo spintos duris, įsikniaubdavo į kabančius drabužius ir uosdavo motinos kūno kvapą, kuris vis dar būdavo juntamas jos suknelėse. Ir tuomet jį apimdavo toks liūdesys, jog norėdavosi raudoti nesivaldant, nešluostant nei ašarų, nei varvančios nosies.
Dabar, šioje šventovėje, motinos lovoje be sąmonės gulėjo nepažįstama jauna moteris, apdėliota šiltais buteliais ir apklostyta antklodėmis.

*****

Skausmas, dilgčiojimas visame kūne, kiekvienoje ląstelėje...Nepatogi kūno padėtis... Reikėtų pajudėti, pakeisti padėtį, bet...sunku. Skauda kaklą, gerklę, liežuvis lyg medinis... Kas man yra? Kur esu? Ji pabandė atsimerkti, bet tai pasirodė ne taip lengva: vokai sunkūs, skausmingi... Šviesos plyšelis, jis didėja... langas. Šalia lango - stalas. Kas tai? Mintys, rodės, trypčioja galvoje, tai pirmyn, tai atgal. Baimė, siaubas, skausmas ir vėl - langas... Ir vėl baimė...
Ji sukaupė visas jėgas, pasuko galvą dešinėn ir sustingo. Priešais stovėjo kažkokia klaiki žmogysta: beformis, kreivas kūnas, grubių bruožų veidas, didžiulė nosis ir ilgi, pečius siekiantys pilki karčiai. Mintys nustojo trypčioti ir apmirė. Valandėlę ji žvelgė į pabaisą išplėstomis akimis ir nemirksėjo. „Kvazimodas, - dingtelėjo,- tik šitas dar bjauresnis...“