Tądien buvo labai šalta, o siaurutis parko takas, aptrauktas ledu, slidus. Vaikščiojau svyrinėdamas tai į vieną, tai į kitą pusę. Bemaž nieko negalvojau. Prisiminiau, kaip kitados šiame parke pasirodė kosminių skaičių žinovas, kaip aš ničnieko negalvodamas daviau jam į kaulus, ir kai vėliau viskas spėriai pranyko. Tik dabar šalčiau, ir šis šaltis nemielas. Porelės, kaip tuomet, ant suoliuko nėra. Apskritai čia itin tuščia, o tolumoje, kažkur tarp paskutinių suolų, gainiojasi rūkas.
Vis vaikščiodamas tuo pačiu vingiuotu takeliu, žemai nulenkęs galvą, fantazavau apie viso pasaulio žmones ir milžinišką simpoziumą, rengiamą netoli kokio nors nuostabaus ežero kranto...
Nespėjęs pilnai iškvėpti gausaus oro pliūpsnio, už  nugaros išgirdau nežinia kokį duslų garsą.

- Sveiki! Laba diena, kaip sakoma pas jus. Čia gražu... – melancholiško veido ponas greitai išrėžė preliudiją.
- Labas. Čia šalta. – atsakiau, ne visai žinodamas, nuo ko pradėti.

Vyriškis, pasisveikinęs su manim, buvo apie trisdešimties-keturiasdešimties metų amžiaus. Tokią dieną jis atrodė nepaprastai keistai, tarytum pasiklydęs ir negalįs rasti teisingo kelio. Riesti nedideli ūsiukai bei maža barzdelė vertė manyti, kad atvykėlis ypatingas ir labai solidus asmuo, tačiau jo liūdna mina bylojo kažką, ką žodžiais pasakyti vargu ar įmanoma.

- Atleiskit, galbūt nugąsdinau. Šiaip jau – susipažinkim gal? Aš didysis konkistadoras. Žinau, skamba kaip paikystė, bet tai tiesa.
- Nesuprantu.
- Tiesą sakant, nėra čia ko suprasti. Aš konkistadoras, ir tiek. Kaip ir kiti, tik svarbesnis. Na jeigu ir tuo patikėti negalite, bus nemalonu sužinoti, jog aš ir Ameriką atradau.
- Jūs artistas? – paklausiau, nesumojęs, ką atsakyti.
- Aš Ameriką užkariavau, be to. O dabar aš vėl iš pat pradžių, taip sakant, viskas. Aš čia.
- Galite nieko nesakyti, - tęsė didysis konkistadoras, - jums ir nereikia nieko sakyti. Aš viską žinau. Velniop!
- Tai ko jums reikia? – paklausiau, vis dar nesuvokdamas, kas dedasi.
- Dabar čia aš turiu būti.
- Ko jums reikia? Gal svarbūs reikalai? – neatlyžau, puikiai suprasdamas, jog klausimas naivokas.
- Būsiu. Privalau čia būti, ir tai yra viskas. Tokia lemtis, didi ir liūdna lemtis, kaip ir visos lemtys. – begaliniai liūdnai tepasakė žmogus su nedidele barzdele.
- Žinote, aš visas sustirau. – virpančiu balsu pasakiau.
Konkistadoras žiūrėjo per mano petį, už kurio tįsojo sodrus rūkas.
- Man jau reikia. – tyliai pratariau.

Tyliai pratariau paskutinius žodžius ir išėjau. Žingsniavau nuleidęs galvą ir negebėdamas atplėšti akių nuo ledo. Gerai žinojau, kad šiek tiek tolėliau tebestovi didysis konkistadoras. Tik jau ne vienas. Šalimais jo, nudelbęs akis į taką, stovi antrasis konkistadoras. Stovi jiedu kelias minutes lyg susigėdę vaikai, ir tuojau pat puola laidyti gerkles, pripildytas baisiausių keiksmų. „Muškimės! ” – plyšauja pirmasis. „Tuoj tu gausi, valkata, apsišaukėli, bjaurybe! ” – atrėžia antras. Žodžių karas išties greitai virsta kumščiu rungtynėmis. Du konkistadorai, užsimodami ir mitriai išlenkdami rankas į priekį, atsikvėpdami ir vėl kartodami tą patį veiksmą, mušdavo vienas kitam dantis. Su pertraukomis plakdavosi bemaž iki paryčių, kol galiausiai pargriudavo it širdies smūgį gavę.
Didžiajam konkistadorui, pirmajam Amerikos atradėjui ir užkariautojui, tai buvo jaunystės prakeiksmas. Kasdien jis užkalbindavo parke kokį praeivį, tas greitai pabėgdavo, o jo vietoje rasdavosi antras konkistadoras, amžiais reikalaujantis teisybės. Abudu mušdavosi iki paryčių, kasdien plyšaudavo visa gerkle, tačiau tik vienas didysis konkistadoras, Amerikos atradėjas, krūtinėje jusdavo begalinį spaudimą, pranokstantį bet kokį kitą pojūtį. O sulig nauja diena darydavosi tolydžio neramesnis ir labiau nusiminęs, spaudimas krūtinėje didėdavo, primindamas apie didelę ir liūdną lemtį. O dar tas šaltis…