Beribėje Visatos erdvėje
Klajoja siela vieniša.
Ji ieško šilumos,
Kur jos visai nėra,
Kur veria erdvę tuščią
Amžina šąlà.
Nežino ji tiesos skaudžios:
Kad bergždžiai šaltą erdvę skrodžia,
O šalčio valdos jau seniai -
Visatos karalystę gaubia.
Bet jos širdis vis dar šilta
Viltis ugningai dar liepsnoja,
Ir siekis dega širdyje,
Atrasti šilumos dalelę.
Nereik kaitros jai saulės raudonos –
Galiūnės milžinės didžios.
Užteks jai ir blausios,
Mažos baltos nykštukės nuostabios...
Nuskriet tereikia jai tenai
Ir šilumos saujelę mažą,
Iš pasaulio kito krašto pasisemt...
Ruošimasis kelionei pradėtas jau,
Bet žvaigždžių tiek daug aplink -
Kurią kelionės tikslui pasirinkt,
Kurios šviesos keliauti link?
Sunku juk apsispręst -
Iš kur susižinoti jai,
Kaip žvaigždę savą atsirinkt?
Dvejonės, nerimas kankina ją
Nei nemiega, nei ašaros negąsdina dabar...
Ir ką daryt, kur lėkt dabar,
Mėnulis brolis šviečia,
Bet krypties kelionės neparodys juk delčia...
Bet ko delsi, ko lauki, stovi nuošaly?
Skraiste nakties apglėbus,
Vasario saulė šildo dar tave...
Keliauk, nelauk... Žinau -
Dalia tava ne čia.
Savon kelionėm skrieki drąsiai -
Nežvelk tik atgalios,
Kelionėj niekad nepaklysi -
Jei vadovausiesi širdim!

2011-01-16