Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt aštuntųjų pavakarę, balandžio keturioliktąją, Sandfordo miestelyje, Devono grafystėje, Anglijoje, gimė berniukas. Mama jį pavadino Vėju. Vėju Tompsonu. Tai buvo jau antrasis Agatos Tompson berniukas; pirmasis buvo Nojus, tais metais jis jau buvo keturmetis. Vėjas gimė labai panašus į savo tėvą – šviesiaplaukis, žalių akių. Berniukas sparčiai augo, būdamas vienerių jau vaikščiojo ir kalbėjo pirmuosius savo žodžius, tokius kaip „mama“ ir „tėtė“.
Tompsonų šeima nebuvo itin pasiturinti, vos sudurdavo galą su galu, tačiau mama Agata Tompson buvo miestelio siuvėja, o tėvas – medkirtys ir stalius. Ponas Vilas Tompsonas buvo labai atsakingas, jis mėgo viską kruopščiai planuoti, tačiau per didelis jo rimtumas, skatino agresiją. Vilas mėgo kai jam paklusdavo, nepaklusus – dažnai pakeldavo kumštį. Dėl šių priežasčių jis neturėjo draugų, žmonės jo prisibijojo. Nereikėdavo net pabendrausi su juo, kad išsigąstum - jo raumeningas stotas bei randuotas veidas atrodė šiurpiai. Jo žalios akys ir šviesūs plaukai visiškai nederėjo su išvagotu veidu. Kad ir kaip bebūtų, Nojus, vyresnysis berniukas, labai mylėjo tėvą ir norėdavo su juo praleisti kuo daugiau laiko.
Po truputį daugiau nei pusės metų, spalio ketvirtąją, vienkemyje netoli Sandfordo miestelio, moteris pagimdė mergaitę. Kaip visiems buvo žinoma, tai buvo liūdnai pagarsėjusi prostitutė, susilaukusi kūdikio nuo neaiškaus pilvoto smuklininko. Mergaitę ji pavadino Izabele, savo pavardės jai nedavė, ir dar keletą minučių palaikiusi ją ant rankų ištarė akušerei „pasirūpinkite, kad ji užaugtų dora mergaitė“, atidavė seselei mergaitę ir pasivertusi ant šono, pravirko. Izabelė buvo išvežta ir apgyvendinta „Panelės Agnesės mergaičių namuose“, jai buvo suteikta Vilson pavardė.
Nuo tos dienos Kristin Džouns nebematė savo mergaitės, Izabelės Vilson. Dažnai ji pagalvodavo: „kaip auga mažylė“, „kaip jai sekasi, ar ji jau moka vaikščioti ir kalbėti“, „kaip ji atrodo“, ir „ar ja gerai rūpinamasi našlaičių prieglaudoje“, „o gal ją jau įsivaikino? “. Visos šios mintys ir sąžinės graužatis nepaleido Kristin visą gyvenimą. Neturėdama išsilavinimo ir iš ko pragyventi, ji išsikelė gyventi į kitą Anglijos grafystę, kad pamirštų smuklininką, kurį buvo įsimylėjusi, bei paliktą dukterį, ir toliau dirbo prostitutės darbą, tikėdamasi, kad mergaitė nuseks geresniu gyvenimo keliu.
Izabelė augo įprastai, kaip ir visi kiti vaikai, tačiau jos keistus charakterio bruožus, kaip įprotį stebeilyti į žmones, nesumirksėjus akimis ilgą laiką arba dainavimą nuo pat mažumės, pastebėjo ne vienas. Normalūs žmonės, mergaitės sugebėjimą dainuoti, būtų įvertinę kaip didį talentą, tačiau tokių Anglijos užkampyje turbūt tais laikais nebuvo. Izabelė beveik neverkdavo, ji sau gulėdavo ramiai lovytėje ir čiulpdavo pirštuką. Taip pat, kaip ji beveik neverkdavo, ji beveik ir nesišypsodavo. Kitos mergaitės ištisai krykštaudavo, kai tuo tarpu, Izabelė kažką ore piešdavo ranka. Dėl jos išsiskyrimo iš kitų, keistų charakterio bruožų ir prastai pagarsėjusios prostitutės motinos, apie kurią mergaitė niekada nieko taip ir nesužinojo, ji nebuvo įvaikinta.
Taip abu vaikai ir augo: Izabelė – našlaičių prieglaudoje, o Vėjas – savo šeimoje, miškelyje, už našlaičių prieglaudos tvoros. Taip jie augo iki tol, kol vieną pavasario naktį susitiko miškelio proskynoje ir laikui bėgant tapo draugais. Nuo tada Izabelė dažnai bėgiodavo iš prieglaudos, o Vėjas žavėjosi savo drauge ir svajodavo kaip pirmą kartą ją pabučiuoja, tačiau žinojo, kad dar ne laikas. Iš esmės, labai daug kas ir nepasikeitė, tik tai, kad vaikai pamilo vienas kitą.
Bėgo savaitės, mėnesiai, aštuonmetis berniukas ir septynmetė mergaitė leido drauge dienas, piešė, skaitė, rašė, gaudė jonvabalius ir žaidė namelyje medyje.
Porą kartų Izabelė buvo pričiupta, kad naktį pabėgo, septynmečių prižiūrėtojos senmergės panelės Lesli, atlikdavo bausmę, parašydavo atsiprašymo raštą ir toliau krėtė kvailystes. Mergaitės atsakingumo jausmas buvo nustumtas į giliausią sąžinės kampą, tačiau šypsena veide neblėso. Izabelė pagaliau patyrė ką reiškia tikra vaikystė; ponia Agata Tompson jai nupirko naujų drabužėlių, ja rūpinosi, mylėjo. Ponas Tompsonas iš pradžių buvo nusistatęs prieš Vėjo ir našlaitės Izabelės draugystę. Jis berniukui sakydavo: „Izabelė yra velnio vaikas, ją pagimdė velnio motina ir paliko, tau su ja nevalia draugauti“, tačiau giliai širdyje mylėjo mergaitę, kaip savą bei jos gailėjo, ir po keleto mėnesių, apsipratęs su draugyste, jis jau ir pats rūpinosi Izabele.
Keletą kartų Izabelė Tompsonų vos nepavadino mama ir tėčiu, nes buvo labai prie jų prisirišusi. Mama Agata taip pat džiaugėsi, kad galėjo dovanoti bent kruopelytę meilės Izabelei, kurios ji niekada gyvenime nebuvo patyrusi.


***



Tas baisus, nelaimingas atsitikimas nutiko spalio ketvirtąją, per aštuntąjį Izabelės gimtadienį. Mergaitė, kai jau vakare visi sumigo, pasipuošė gražiausiais savo drabužėliais, susišukavo tvarkingai plaukus ir išžygiavo pas Vėją į namus švęsti gimtadienio. Šiąnakt mėnulį užstojo apniukę debesys, todėl buvo itin sunku matyti keliuką, vedantį į Tompsonų namus. Medžiuose čirškė ir dainavo dar nesumigę paukščiai, o Izabelė, kaip visada ėjo trepsėdama ir išgaudama aiškų garsą panašų į „tik tak“. Praėjusi proskyną, ji prasiskynė kelią pro krūmus ir greitai jau matė namelyje šviečiančias šviesas.
Kumšteliu pabeldusi į namelio duris, ji dar pasitvarkė sijonėlį bei plaukus ir tvirtai įsispyrė kojomis į žemę, pasiruošusi sveikinimų ir bučinukų antplūdžiui.
– Sveika, Izabele!, – pasisveikino ponia Agata Tompson. – Eikš į vidų ir jauskis kaip namie! – Vėjo mama įteikė jai dovaną ir pabučiavo į abu žandukus. - Su aštuntuoju gimtadieniu!
– Ačiū, – susigėdo mergaitė ir greitai išraudo. – Nereikėjo...
Agatai už nugaros stovėjo ponas Tompsonas, Nojus ir svarbiausia – Vėjas. Visi jie buvo pasipuošę sekmadieniniais drabužiais ir plačiai šypsojosi. Dvylikametis Nojus atrodė kaip tikras vyras – su kostiumu, pasirišęs kaklaraištį ir tvarkingai susišukavęs plaukus:
– Nusprendėme pasipuošti, juk tavo gimtadienis. – pasididžiavo berniukas. Nojus priėjo prie Izabelės, pabučiavo ją į abu žandukus ir įteikė gėles – Beje, su gimtadieniu.
– Ačiū! – Izabelę stebino tokie dideli sveikinimai, tokie šilti apkabinimai ir toks nuoširdumas. Ji pajuto, kaip jos akutėse pradėjo kauptis ašaros; niekada anksčiau Izabelė nebuvo šventusi savo gimtadienio. Mergaičių namuose, tos mergaitės, merginos ir moterys, kurios žino, kada kitų gimtadieniai, ištaria tik „sveikinu“, o dauguma net nežino kitų gimtadienių bei būna, kad net savąjį pamiršta. Tokie dalykai ten nėra išaukštinami, apie tokias tradicijas tik pasvajoti.
– H-h-m.. - atsikosėjo ponas Tompsonas ir nedrąsiai, užsidengęs vyrišku santūrumu, apkabino mergaitę. – Sveikinu, Izabele.
Galiausiai atėjo Vėjo, geriausio draugo, eilė. Jis nedrąsiai priėjo prie Izabelės ir įteikęs nedidelę  dovanėlę – mažą supakuotą dėžutę, šiltai apkabino draugę:
– Sveikinu. – ištarė Vėjas. Jis pajuto, kaip Izabelės skruostu rieda drėgna ašara – Ei, tu verki? Kažkas blogai?
– Ačiū, tiesiog... tiesiog... niekas dar niekada taip su manimi gražiai nesielgė..., – Izabelė pakėlė galvą į draugą, nužvelgė kitus šeimos narius ir kumštukais patrynusi akeles, nusivalė ašaras. – Esu jums labai dėkinga.
Ponios Agatos veide pasirodė motiniška bei rūpestinga veido mina:
– Juk žinai, kad mes tave mylime.
– Žinau. – pro ašaras nusišypsojo Izabelė.
Visa šeima, įskaitant ir Izabelę, kurią jau buvo galima vadinti šeimos nare, susėdo prie stalo ir pradėjo valgyti mamos Agatos paruoštus patiekalus. Galiausiai jie prisikimšę pilnus pilvus, prieš tai Izabelei sugalvojus norą, šiaip ne taip įveikė tortą.
Kai jau buvo gerokai po vidurnakčio, Agata ir Vilas nuėjo į savo kambarį miegoti, o vaikai apsivilko striukes, susirinko daiktus, Izabelė pasiimė dar neišpakuotas dovanas ir visi trys išėjo takeliu namelio medyje link; šią naktį jie buvo nusprendę ten miegoti.
Vėjas ėjo pats pirmas ir pašviesdamas žibaline lempa, rodė kitiems vaikams kelią. Pasiekę namelį, jie užsiropštė kopėtėlėmis į viršų ir atkėlę dangtį, atsidūrė namelyje. Pasikloję vadinamąją „lovą“, kuri buvo vienas čiužinys, jie susėdo prie staliuko ir žiūrėjo kaip Izabelė pakuoja dovanas. Pirmąją, ji atsargiai atplėšė, Agatos dovaną. Dėžutėje buvo naujas, odiniais viršeliais aptrauktas sąsiuvinys bei plunksna, plunksnakotis ir rašalo buteliukas, o ant raštelio sąsiuvinyje, buvo parašyta „Tai – tavo dainoms“. Atrodė, kad tuoj Izabelės akutės užlips ant kaktos. Ji, kaip, kad būdama mažytė, įsistebeilijo į dovaną ir nemirksėjo akimis ilgą laiką. Sekančioji, Vėjo, dovana buvo grandinėlė su metaliniu pakabučiu ant kurio buvo išgraviruota raidė „I“. Izabelė labai apsidžiaugė išvydusi tokią įspūdingą dovaną.
– Nešiosiu jį visą gyvenimą. – pasakė ji ir paprašė Vėjo, kad jis užsegtų grandinėlę.
Kai dovanos jau buvo išpakuotos, o vaikai atsigėrė kompoto ir suvalgė po dar vieną gabalėlį pyrago, visi trys sugulė ant čiužinio pasiruošę miegoti. Nojus, tik spėjęs pasiversti ant kairiojo šono, užmigo. Vėjas su Izabele dar persimetė keliais žodžiais, dirstelėjo į pieštas žvaigždeles ir taipogi, užmigo.
Mergaitę pažadino šuns lojimas. Izabelė besirąžydama „išlipo iš lovos“ ir nuėjo į namelio balkonėlį pasižiūrėti kas vyksta. Ji bandė įsižiūrėti į naktį, persisvėrė per balkonėlio netvirtus, iš šakų padarytus turėklus ir iškrito. Berniukai išgirdo tik klyksmą ir iš karto šoko žiūrėti kas įvyko: Izabelė gulėjo nejudėdama ant žemės, turbūt be sąmonės, o šalia jos inkštė Tompsonų šuo Juodis.