Rugpjūtį, kai saulė nokino paskutines javų viršūnes, pavakarėmis priglusdavau prie molinės aslos pasiklausyti savęs. Už lango čirpdavo svirpliai, kuriems pritardavo mamos dainavimas, o aš tiesiog gulėdavau, kojas ištiesęs į šventojo paveikslą, ir svarstydavau, kada gi pamatysiu tėvulį. Prisimindavau jį iš nuotraukų ar retų praeities blykstelėjimų, tačiau gyvumas liko nepažintas. Mama pasakodavo, kaip jis manimi rūpindavosi, bet buvau per mažas, neprisimindavau. Sapnuose regėdavau, kaip jis grįžta apsirengęs tarnybine uniforma ir nešinas ginklu. Juosmenį juosdavo storas diržas, apkabinėtas įvairiausių reikmenų, o visa krūtinė tiesiog žėrėdavo nuo ženklelių ir medalių spindesio. Jis eidavo išdidžiai iškėlęs galvą ir tvirtai laikydamas vienoje rankoje krepšį, o kitoje — ginklą. Pabudęs iš tokių sapnų, atsiklaupdavau ant aslos ir prašydavau Dievo, kad tėvulis greičiau sugrįžtų.
Tomis dienomis, kai reikėdavo ganyti avis, mama į baltą marlę įvyniodavo duonos kriaukšlę ir liepdavo įsipilti pieno į butelį. Išeidavau dar auštant ir, nugynęs avis į laukymę, atsisėsdavau po laukine kriauše ant kalnelio. Atsiverdavo puikus vaizdas: kloniai, pamiškė, iš kurios retkarčiais išbėgdavo stirna su jaunikliais, upelis ir rytiniame rūke skendintys trobesiai. Matydavau, kaip juose įsižiebia spingsulės — pirma Jurkų sodyboje, po to Milošių, o vėliausiai keldavosi Bečiai. Netrukus Jurkų Anė atbėgdavo pas mane susivėlusi ir nuolat teisindavosi, kad pramigusi. Nusišypsodavau jai ir pasiūlydavau pieno. Užsivertusi butelį mergina taip godžiai gerdavo, kad net kaklo linkiais bėgdavo srovelė.
Vieną rytą, atsigėrusi pieno, ji nusivalė kaklą ir žiūrėdama į pamiškę tarė:
— Žinai, Jurgi, šiandien per radiją girdėjau, kad karas baigiasi.
Mane it adata pervėrė žodžiai. Nieko jai neatsakiau, negirdėjau, ką toliau kalbėjo. Po valandėlės sėdėjimo, saulė pamažėl ritosi į dangaus aukštį. Anės plaukai šviesoje žvilgėjo it variniai, o skruostai kiek vėliau pasidarė žaviai rausvi. Ji staiga stryktelėjo nuo žolės ir pasileido į pakalnę.
— Ane, kur tu?
— Greičiau, bėk paskui mane,— lyg paukštė nuskriejo jos balsas.
Atsistojau ir pradėjau bėgti paskui. Krepšelyje plakėsi pienas ir duonos kriaukšlė trankėsi į šoną. Pagaliau Anė sustojo prie upelio. Įbridusi iki kelių, apsišlakstė veidą ir atsisukusi paklausė:
— Nori, aš tau rankomis pagausiu žuvį?
— Na, ką tu čia dabar kalbi, tau gal saulė galvą perkaitino?
— Aš tavęs rimtai klausiu,— suraukusi antakius atrėžė.
— Jei tu žuvį rankomis pagausi, tai aš tau savo duoną atiduosiu.
Anė linktelėjo ir pritūpė į vandenį. Jos suknelė sušlapo iki pusės, tačiau mergaitė, rodos, net nejautė, jog upeliu tekėjo šaltinio vanduo. Įkišo liesas rankutes į vandenį ir laukė. Praėjo kokia dešimtis minučių ir jau norėjau jai sakyti, kad negaudytų, duoną atiduosiu ir taip, kai ji suspurdėjo ir rankomis kažką sugriebė. Tuomet atsisuko ir išdidžiai ėjo manęs link. Šypsena ir strazdanos suteikė jai tokios gyvasties, kokios net pati Julė iš miesto neturėjo.
— Nagi, duokš rankas.
Aš ištiesiau rieškučias ir po kelių akimirkų jose spurdėjo maža žuvelė.
— Manai, nuo tokios suskės aš sotus būsiu?
— O ar aš tau ją valgyt liepiu?
— Tai ką man su ją daryti? Dar pasakyk, kad norą sugalvoti!— nusikvatojau.
— O ką? Manai, neišsipildys?
— Aš tau ne senis, o čia ne jūra!
— O tu geriau pabandyk nebumbėjęs. Aš pernai paprašius dviratį gavau,— šypteli ji.
Priėjau prie pat upelio, rankose laikydamas spurdantį gyvį, dar kartą pasižiūrėjau ir sumąstęs, ko noriu, šveičiau atgal į vandenį.
— Na, dabar duokš duoną.
Ištraukiau iš marlės duoną ir padaviau jai. Anė greitai sušveitė ją ir pajudėjome kriaušės link. Avys ramiai vaikštinėjo, rupšnodamos žolę, o mes kalbėjome apie miestą, apie minias žmonių ir dar didesnius kiekius mašinų. Kai pasiekėme kalnelio viršų, Anė atsisuko ir nedrąsiai ištarė:
— Gal galėtum man atiduoti likusį pieną?
— Gerk į sveikatą! Mama namie daug turi.
— Ne, aš gerti jo nenoriu. Papilk man jo į delnus, aš veidą nusiprausiu.
— Ane, ar tu išprotėjai? Kas veidą pienu prausia?
— Tu nesuprasi...
— Na, sakyk, sakyk, kad jau užsiminei.
— Vakar kaimo parduotuvėje mačiau tokią damą. Ji buvo apsirengusi raudona aptempta suknele, pasidažiusi lūpas, o jos veidas buvo skaistus ir baltas. Žiūrėjau į ją kol galiausiai ji atsisuko ir išrėžė, kad nusukčiau savo bjaurias akis ir strazdanotą veidą... Aš tiesiog manau, kad pienas padarys mano veidą tokį patį baltą, kaip tos moteries,— nusigręžė ji ir akyse sublizgėjo krištoliukai.
— Ane, bet tu juk ir taip labai graži. Tikrai, ne kiekviena mergina turi tokį žavesį!
Ji nutilo, atsisukusi apkabino mane, ir pravirko. Aš nieko nesakiau, tik stovėjau ir švelniai glosčiau jos varinius plaukus, kurie dar labiau spindėjo ryškioje saulės šviesoje.
Tą dieną prasėdėjome po kriauše tyliai ir galvodami apie nežinia ką. Kai grįžau namo, mama ant stalo padėjo lėkštę avižinės košės ir keistai parimo prie lango lyg kažko laukdama.
— Mam, Anė sakė, kad karas baigiasi.
— Žinau, Jurgi, žinau. Iš tėvulio laiško dar negavau, sakau, gal kas nutikę.
— Neee, tėvulis greitai sugrįš, pamatysi.
— Kad tavo žodžiai Dievui į ausį.
Pavalgęs nupėdinau į savo kambarį ir vėl atsiguliau ant aslos. Besileidžianti saulė apšvietė mano purvinas kojas, o Dievo paveikslas, rodos, pakrypo į rytus. Užgesus paskutinei šviesai, nusiprausiau ir atsiguliau į lovą. Ramybės nedavė mamos pasakyti žodžiai, tačiau giliai širdyje jaučiau, kad šį kartą aš neklystu, kad tėvulis sugrįš. Užsimerkiau ir svirplio čirškiama lopšinė užmigdė.
Dar nespėjęs nubusti ryte išgirdau mamą šaukiant:
— Jurgi, Jurgi, lipk greičiau!
Šokau iš lovos ir pasileidau tekinas pro duris. Mama stovėjo pasirėmusi į jauną ąžuolą ir kūkčiojo. Pasižiūrėjęs į tolį, išvydau siluetą, artėjantį sodybos link, ir nubėgau prie vartų. Saulėje sublizgo keli ryškūs blyksniai, o man veidu pradėjo riedėti ašaros. Atsidariau vartelius ir kiek galėdamas pradėjau bėgti. Prisiartinęs puoliau į glėbį ir pradėjau kūkčioti, visai kaip mama prie ąžuolo. Atsistojau ir pažiūrėjau tėvui į akis, po to į uniformą.
— Na, tu ir užaugai, Jurgeli!
Įsikibau jam į ranką ir pasišokinėdamas grįžau į trobą. Kol mama kalbėjosi su tėvuliu, aš nubėgau iki Jurkų trobesio ir pabeldžiau į Anės langą. Ji gretai stryktelėjo iš lovos ir pravėrusi langines paklausė:
— Kas yra? Visai jau pablūdai tokiu ankstumu pažadinti!
— Žuvelė! Noras! Ačiū tau, Ane!— pasistiebęs pakštelėjau jai į skruostą ir pasileidau basomis per nuganytas pievas.