Daug vaizdo, daug jausmo. Mane tai pagavo - toks lyg sapnas, kuomet neskiri spalvų, šviesų, kai jauti, kad sapnuoji, žinai tai, bet dar norisi pabūti sapne ir pažiūrėti kuo viskas baigsis. Lūpomis į tamsą... Skaitau naktį, tad jis man tikrai šiuo momentu atrodo tinkamas.

Eilėraščiams proza suteikta daugiau lengvatų, o skyrybos nebuvimas atriša sparnus minčių lakumui, o gal net jos trupėjimui, tik ar tuo pasinaudoja autorė? Kliūva (net po trečio skaitymo) „akimis sužaidi ieškančių“, neaiškus ir pavadinimo santykis su paskutinėmis eilutėmis.
Jausmai, mintys?.. Sakyčiau, viskas daugiau apspręsta reginių.
Geras autorinis darbas.

...sveikinu sugrįžus...svaiginanti poezija...plaukia...

...užsupavo... jausmų pūga...

Pabaiga labai natūraliai išplaukianti iš viso teksto eigos. Gerai, kad jausmai neperėmė pirmaujančių pozicijų.

Kai kur yra pavienių vietų, kurios manęs nežavi, bet čia jau asmeninis mano reikalas (skaitytojo skonis), o visumoje atrodo gerai - minčių dėstymas nėra įkyrus (kas dažnai pasitaiko čia publikuojamuose jausmingesniuose tekstuose). Savita rašymo forma jau įvaldyta.

Dar visgi dėl poros vietų pasakyčiau pastabas:

"mintys ropoja / neprašytos / nekviestos" - per silpna vieta šiam tekstui. Siūlau galvoti kaip pakeisti.

"akimis sužaidi ieškančių" - kažkas įmantresnio, bet kartu ir klaidingai sunkinančio - taip ir norisi klausti "ko ieškančių?".