Paskutinis kavos puodelis pakvimpa gardžiau, nei kiti išgerti per gyvenimą. Kurį laiką uostau, paskui lėtai išgeriu. Neskubėdamas apsiaunu purvinus kareiviškus batus, nežinia prieš kiek metų gautus iš tėvo. „Tai tikro vyro batai!” – pasakė jis tada ir tuoj pat išėjo laukan užsirūkyti. Po penkerių metų mirė nuo plaučių emfizemos.

Lauke bjauriai šlapia, iš paskutiniųjų stengiuosi neįlipti į balą, kaip gandras stypinėdamas nuo vienos kojos ant kitos – kvailas įprotis. Vienaip ar kitaip, skylėti batai vis tiek peršlampa.
Menkas varvėjimas iš paniurusių debesų virsta liūtimi. Balos gilėja ir tamsėja. Jos primena man pelkynus, minkštas šlapias samanas ir akivarus. Prisimenu savo mergaitę, džiugiai sakančią: „Kieno bus gilesnis, tas laimės!“. Ji šoka akivaran ir panyra iki pilvo. Iškart žinau, kad pralošiau... Mūsų pelkynų akivarai retai pasitaiko gilesni. Ir vis tiek bijau. Bet šoku, suprasdamas, kad šita mergaitė dvigubai drąsesnė už mane, „tikrą vyrą“ su pelkėn įgrimzdusiais kareiviškais batais. Dėkui Dievui, akivaras iki kelių. Kartais pralošti ne taip jau blogai.

Traukinių stotis slepiasi už pilkos lietaus užuolaidos. Įėjęs vidun pasipurtau it permirkęs benamis šuo. Traukinys už dvidešimties minučių.
Kasmet važiuoju traukiniu vieną kartą. Kasmet vis ten pat. Ten, kur tamsuoja pelkynai ir slepiasi akivarai, dar neužmiršę kareiviškų batų ir basų mergaitės pėdų.
Traukinys atbilda tyliai – liūtis užgožia garsus. Kontrolierė maloniai šypteli. „Vėl jis“, – pamano ir pasitaiso raudoną kepuraitę su snapeliu. Laukan nelipa, laukia, kol įžirglioju į vagoną visas varvantis, paduodu bilietą.
Kupė – priplėkęs kvapas. Keletą minučių pasidarbavęs atveriu langelį, į mane tvoksteli lietaus vanduo. Atsisėdu tolėliau nuo lango ir išsitraukiu iš kišenės jau praplėštą sausainių pakelį. Kramsnoju. Malonus skonis šildo.

Ji mėgo sausainius, mano mergaitė. Mirkydavo šviežiame piene. Iš tiesų neatsimenu tų sausainių – atsimenu tik trupinius. Su jais žaisdavome: supildavome į mažas krūveles ant šiurkštaus stalo paviršiaus ir abu pasiėmę po tepimo peilį stumdydavome trupinius, kol tarsi iš niekur rasdavosi įvairiausios figūros – dažniausiai maži kampuoti žmogeliai. Paskui aš atsargiai paliesdavau švelnią jos ranką... Trupininiai žmogeliai likdavo ant stalo užmiršti... Tik vėliau suberdavome juos maišelin ir nuėję į parką lesindavome nupiepusius žvirblius. „Gera“, – tyliai tardavo ji ir priglusdavo prie mano peties. Aš paglostydavau šviesius mergaitės plaukus.

Traukinys įdunda į tunelį. Suspingsi menka lempelė kupė palubėje. Keistai tylu, lietus nebesidaužo į stogą, nebekapoja langų. Užtat mano širdis baladojasi ir, rodos, tai vienintelis garsas visame vagone.
Netikėtai švieselė prapuola – gal perdegė lemputė – ir aš paskęstu beribėje tamsoje.
O širdis plaka vis garsiau garsiau... garsiau nei traukinio dundėjimas, garsiau nei liūtis...
Šitas tunelis lyg vienas gilus akivaras mūsų pelkynuose. Jie retai būna gilūs... Retai. Bet būna.
Širdis, atrodo, ruošiasi iššokti lauk. Mintyse mano mergaitė... šoka. Mano mergaitė šoka akivaran... Jie retai pasitaiko gilūs... Retai. Bet pasitaiko.
Tuk tuk tuk. Širdis garsesnė už traukinį.
Tuk tuk...

Tą lietingą rytą priplėkusioje traukinio kupė aš miriau. Ūmus miokardo infarktas.
Bet tai tebuvo tunelis į giliausios laimės akivarą – amžinybę su savo mergaite.