Ponia Agata buvo darbšti moteris. Ji galėdavo valandų valandas knaisiotis darže arba gaminti įvairiausius patiekalus savo berniukams, kuriuos labai mylėjo. Ji buvo labai punktuali ir pedantiška. Tiksliau – per daug pedantiška. Agatos namuose visada turėdavo būti ideali tvarka, kampe visada stovėdavo keletas šluotų, jeigu netyčia vienai nulūžtų kotas. Kiekvienais metais, pavasariui jau vejantis vasarą, o vėliau rudeniui – žiemą, ji nusivalydavo visus namelio langus, iškuopdavo kiekvieną kamputį, iškepdavo šeimai vištą ir atsisėdusi ant lovos, pradėdavo megzti megztinį arba šalį vienam iš savo berniukų, ką dabar ji ir darė. Retkarčiais, nubraukdama nuo veido užkritusią rudą plaukų sruogą, ji žvilgtelėdavo į laikrodį ir viena ausimi klausydavosi radijo.

Šiandien ji negalėjo susikaupti, nes jos galvoje zujo daugybė minčių. Dauguma iš jų buvo apie Izabelę, su kuria ji vakar susipažino. Agata, būdama tikra geraširdė, suprato, kad turi pasirūpinti šia mergaite, tik kaip ji tai padarys, nežinojo, nes globoti jos negalėjo – neleido nei materialinė padėtis, kuri galėtų suteikti Izabelei geras gyvenimo sąlygas, nei Agatos vyras Brajanas – šis buvo labai griežtas ir dažnai atgrasus.

Labiausiai moteriai nedavė ramybės sūnaus prisirišimas prie Izabelės. Jie buvo pažįstami dar tik keletą dienų, tačiau berniukas jau buvo akivaizdžiai prisirišęs prie mergaitės. Vėjas visą laiką apie ją kalbėjo ir pasakojo, kaip gera turėti tokią protingą draugę, kaip Izabelė. Agatą jaudino vienas dalykas – Izabelė našlaitė ir gyvena prieglaudoje, todėl bet kada ją gali kažkas įsivaikinti. Kas tada bus? Vėjas palūš, nes praras vienintelę tikrą draugę.

Šitaip Agatai bemąstant į kambarį įėjo Vėjas:
- Mama, mes su Izabele einame pasivaikščioti, aš noriu jai parodyti savo namelį medyje.
- Gerai, tik nepamiršk grįžti vakarienės, – priminė mama.
Vėjas pasileido takeliu proskynos link, kur jo jau laukė draugė.
- Sveikas! – sušuko mergaitė. Ji stovėjo susikišusi rankutes į paltuko kišenes, rudos garbanos gražiai krito ant pečių, o skaisčiai rausvi skruostai Izabelei suteikė dar daugiau žavumo. – Ką man nori parodyti?
- Savo namelį medyje, eime! – sušuko Vėjas ir eidamas priešais Izabelę mišku, rodė jai kelią.
- Tu man nepasakojai, kad tokį turi, – nusistebėjo mergaitė ir eidama dairėsi į šonus; ji negalėjo atsigrožėti tuo nuostabiu pušynu.
- Aš tau dar daug nepasakojau, – nusišaipė berniukas ir iškišo liežuvį.
Izabelė pradėjo skardžiai juoktis.
- Tu juokingas... – ištarė ji.
- Tu ne ką rimtesnė, – vėl parodė liežuvį Vėjas.
- O taip, aš tikrai rimtesnė! – nesutiko Izabelė. – Tai kur tas namelis?
- Ten, – parodė pirštu Vėjas. – Matai?
- Matau! – pasileido bėgti mergaitė. – Oho-o, koks didžiulis!
- Taip, – patvirtino Vėjas ir atsistojo vyriška poza: tvirtai kojomis įsirėmė į žemę ir susidėjo ant krūtinės rankas, o veide nutaisė rimtą miną, lyg norėdamas pasidžiuoti. – Praėjusią vasarą jį pastatėme kartu su Nojumi ir tėčiu.
- Ar galiu užlipti į viršų? – Izabelė parodė ranka į kopėtėles.
- Žinoma, o ko gi daugiau mes čia atėjome? – išsišiepė berniūkštis.
- Tai lipame aukštyn!
Vaikai pradėjo lipti kopėčiomis į viršų, vėliau atidarė dangtį ir užsiropštė į vidų. Namelis buvo gana tvarkingas, ant nedidelių langų kabėjo senos užuolaidos, kurias turbūt atidavė ponia Agata. Viduryje stovėjo stalelis ant, kurio stovėjo senas radijas ir keletas dėžių, kurios atstojo kėdes. Sienos buvo iškaltos audiniu, kad paslėptų papuvusias lentas, sumažintų drėgmę ir sulaikytų šilumą. Viename kampe ant grindų buvo čiužinys, dvi pagalvės ir antklodė, kad berniukai galėtų šiltu oru čia nakvoti. Prie vienos iš sienų stovėjo spintelė su keletu indų ir kai kur mėtėsi vaikų žaislai.
- Čia taip šaunu! – negalėjo patikėti Izabelė tuo, ką mato.
- Gal nori atsigerti kompoto? Aš labai ištroškau, – dūsavo Vėjas.
- Taip, ačiū, – Izabelė užvertė galvą į lubas: jos buvo nudažytos juodai ir išpieštos geltonos žvaigždutės. – Kaip nuostabu, kas tai nupiešė?!
- Tai aš, mėgstu čia miegodamas, kai jau tamsu, pasistatyti žibalinę lempą ir žiūrėti į šias žvaigždes, – išraudo berniukas. Staiga jis ištarė:
- Sėsk, turiu tau kai ką.
- Ką? – nustebo rudaakė.
Vėjas ištraukė iš stalčiaus maišelį su spalvotais pieštukais.
- Čia tau, mama man juos nupirko pamiršusi, kad tokius pat jau turiu. Pasakojai, kad dainuoji, rašai dainas bei kartais pieši, pagalvojau, kad tau patiks, – susijaudinęs greitai išpyškino Vėjas.
- Jie puikūs, ačiū! – nušvito Izabelė ir stipriai apkabino draugą.
- Ar mane galėsi nupiešti?
- Pasistengsiu, – pažadėjo mergaitė ir skaisčiai išraudo.
- Izabele?
- Taip, Vėjau?
- Pažadėk, kad mes visada liksime draugais.
- Pažadu, – tvirtai išrėžė Izabelė.