Čaiži tyla suspengė mano ausyje,
Tačiau nauda dabar iš jos menka –
Tik zirzia, byzgia lyg kokia vapsva.
Nemėgstu aš vapsvų:
Pailgos tarsi plieno gabalai,
Geltonai ryškūs jų galai.
Galbūt kam jos miela ar gražu,
Bet juk geltona gamtoje –
Pavojų, įspėjimą menanti spalva.
Geltonos skanios tik kriaušės kaime už trobos,
Bet vargei rasi sveiką, neapgraužtą dar vapsvos.
Ir zvimbia, skraido, graužia viską vapsvos tos,
Medieną žliaugia – atrajot nemoka atgalios.
Einu atgulsiu pienių jūroj beribėj geltonoj,
Gal ten nebus vapsnos anei vienos.
2011-01-07(1)
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-03-23 21:37:40
Žliaugti - tik šnekamojoje kalboje godžiai ėsti, žliaubti pagal DLKŽ. Kažin, ar dera painioti diskursus.
Vapsvos ir kulkos paralelė įdomesnė, bet ne ta kryptimi, manau, išplėtota.
Vartotojas (-a): lūpdažis
Sukurta: 2011-03-23 13:32:40
Man toks kaip iš mokslinės knygos, o ne meninis tekstas, jei ne pirmos ir paskutinės eilutės ;D
Anonimas
Sukurta: 2011-03-23 12:42:55
Siūlau taip nerimuoti (gabalai, galai; trobos, vapsvos). Taip pat jaučiasi, kad vietomis net ir tą rimavimą pameti. Daug beprasmio kartojimo "geltonos"- vietomis tikrai galima neminėti tos spalvos, o visą vaizdą paįvairinti kažkuo nauju, nes taip tai greit atsibosta.