Vėjas jautėsi blogai. Visas pamokas jis nerimastingai išsėdėjo suole, tačiau iš kart po jų, sėdo ant dviračio ir išvažiavo namų link. Jis žinojo, kad ta dingusi mergaitė negalėjo būti Izabelė, nes dar vakar, dar praėjusią naktį ji gaudė su juo jonvabalius ir miegojo ant berniuko kelių. Bet kažkas, mažoje Vėjo širdelėje jam nedavė ramybės. Jis žinojo, kad mergaičių namuose jau nuo senai dedasi keisti dalykai. Vieni vaikai mokykloje kalbėjo apie didžiulę pabaisą, gyvenančią rūsyje, kuri šiam labai protingam berniukui atrodė tikrų tikriausia nesąmonė. Kiti miestelėnai pasakojo apie klastingus mokytojus, kurie išveža parduoti mergaites, kad užsidirbtų nešvarių pinigų. Tačiau šitai Vėjui irgi atrodė neįmanoma, jis netikėjo, kad žmonės galėtų būti tokie žiaurūs.
Paskendęs tokiose mintyse, jis greitai važiavo vieškeliu namo, berniuko plaukai plaikstėsi vėjyje, o pro medžius besiskverbianti saulė, ant veido paliko savo žėrinčius spindulius. Nudilusios berniuko kelnių apačios trynėsi į murzinus dviračio pedalus ir dar labiau dilo. Iš kišenės, kaip visada, kyšojo laidynė, kuria jis buvo pažadėjęs Izabelei daugiau nebeskriausti paukštelių, tačiau taip jos ir negalėjo palikti - laidynė buvo lyg Vėjo sėkmę nešantis talismanas. Ryte gražiai buvęs išlygintas švarkelis, dabar buvo susiglamžęs ir vietomis dėmėtas. Vėjas visada, nieko blogo neveikdamas, sugebėdavo išsivelti drabužėlius ir čia jau nieko nebegalėjai padaryti, mama jau senai buvo susitaikiusi su tuo, kad berniukui gražius drabužėlius buvo galima apsivilkti tik einant sekmadieniais į bažnyčią. Bet ir tada jis per mišias klūpėdamas ant kelių, juos išsiveldavo. Vėjas turėjo ir gerų savybių. Jis buvo darbštus, labai protingas ir linksmas berniukas, sukeldavo šypseną ne vienai mažajai mokyklos geltonkasei ir pagal savo amžių buvo ganėtinai subrendęs. Mergaitės pamačiusios šį nuostabaus grožio berniuką visada parausdavo. Net pačios nepajusdavo, kaip jų skruostus užliedavo raudonis, o akyse pradėdavo žibėti žiburėliai. Bet jis dažniausiai į jas nekreipdavo dėmesio ir nueidavo savais keliais pagalvodamas \"kvailos mergiotės\". Pirmą kartą pamačius Izabelę proskynoje, viskas buvo tikrai kitaip. Ši paslaptinga mergaitė ilgais rudais ir garbanotais plaukais, jį sužavėjo. Tą kartą jau jį patį mušė raudonis, o akys žibėjo. Berniukas net nežinojo kodėl taip nutiko. Ši maža būtybė Izabelė buvo kitokia negu visos anksčiau matytos mergaitės ir Vėjas nežinojo ar taip buvo todėl, kad Izabelė buvo našlaitė ar todėl, kad jos charakteris buvo keistas ir sunkiai perprantamas. Vėją sužavėjo, kad ji lyg kokia bebaimė. Jis pirmą kartą matė mergaitė, kuri nebijo naktį viena nueiti į mišką kur gali būti pilna žvėrių, kai kita miestelio mergaitė bijo net menkiausio vabalėlio. Kai praėjusią naktį Izabelė išmiegojo ant jo kelių, vėjas pasijuto kaip tikras vyras, o ne aštuonmetis iš smėlio dėžės.
Berniukas grįžo namo, nubėgo į savo kambarį ir galvojo ką daryti. Į mergaičių namus jis eiti negalėjo, būtų jį tuojau pat išvarę, o ir jis nebūtų galėjęs paaiškinti iš kur pažįsta Izabelę. Galėjo tik laukti vakaro ir su mergaite susitikti proskynoje. Nusprendęs būtent taip ir daryti, jis keliskart nusižiovavo ir atsigulęs į lovą, užsnūdo.
Jį pažadino beldimas į duris. Žiovaudamas ir dar pusiau miegodamas, jis nuėjo atidaryti medinių namelio durų.
- Labas. - už durų stovėjo rudaplaukė Izabelė. Tik šiandien ji vilkėjo nebe naktinukus, o tvarkingą mokyklinę uniformą. Plaukai buvo tvarkingai supinti į dvi kasas ir jos gražiai krito ant nugaros.
- Izabele? Tu atėjai! – nudžiugo berniukas, tačiau labai nedrąsiai apkabino mergaitę.
- Atėjau. - nusišypsojo ji.
- Kaip tau pavyko? - nesuprato berniukas.
- Paprastai. Matyt jau girdėjai, kad dingo viena mergaitė vardu Ema? Taigi, visa mokykla šiandien sujudusi ir prižiūrėtojos šiandien labai išsiblaškiusios. - nusijuokė ji.
- Taip, girdėjau, - susimąstė Vėjas. - Beto, užeik. - jis pakvietė draugę į vidų.
- Ačiū, - mažais žingsneliais į kambarį įėjo mergaitė, - labai gražus namelis - kaip iš pasakos!
- Žinau, - nusišypsojo berniukas ir susijaudinęs pradėjo mindžikuoti kojomis pirmyn ir atgal, - o klausyk, kaip dingo ta mergaitė Ema?
- Niekas dar tiksliai nežino, bet kalbama, kad ji ne paskutinė, bus dar daugiau. Niekas nemano, kad ji pabėgo, jai patiko mergaičių namuose, ji turėjo daug draugių... – Nutildė balsą Izabelė.
- Kiek jai metų? - susidomėjo Vėjas.
- Lyg ir septyni, tiksliai nežinau.. - ši žinia apie dingusią mergaitę Izabelę liūdino.
- Keista, kur ji galėjo dingti.. Tikėkimės, kad atsiras.
- Taip.. O kur tavo mama? – Izabelė troško susipažinti su draugo mama.
- Vidiniame kieme, matyt vėl kapstosi po gėlių darželius. - nusijuokė Vėjas.
- Ar galėčiau su ja susipažinti? - nedrąsiai paklausė mergaitė.
- Žinoma, ji tikrai nori su tavimi susipažinti. Eime, greičiau! - Vaikai išbėgo į lauką ir nubėgo į vidinį kiemą. - Mama, susipažink, čia - Izabelė!
- Laba diena. - Mandagiai pasisveikino ir pritūpė mergaitė. Ji jautėsi nedrąsiai.
- Sveika, Izabele, malonu susipažinti. Aš - Agata. - Vieną akimirką mamos Agatos akyse šmėstelėjo keistas jausmas, lyg nuostaba arba ilgesys.
- Man taip pat, - nusišypsojo Izabelė ir priėjo arčiau, norėdama pažiūrėti kaip gėles sodina ponia Agata.
- Tai tu iš mergaičių namų? – Paklausė Agata, nepakeldama galvos nuo gėlių darželio.
- Taip, gyvenu ten nuo kūdikystės…
- O jums ar galima iš ten išeiti? - susirūpino mama Agata.
- Ne… - Izabelė prisėdo ant žolės ir pradėjo ją pešioti. Vėliau pridūrė. – Bet man ten labai nuobodu, neturiu draugų, todėl kartais ir pabėgu…
- O ar mums nebus bėdos jeigu kas nors sužinos, kad tu esi čia? - paklausė Agata.
- Jums nebus, man gal ir reikės parašyti pasiaiškinimą. – šyptelėjo Izabelė.