Susimąstęs Rimas sėdi ant vingrios upelės kranto. Upokšnis pasišokinėdamas neria per rėvas. Skuba, gurgia, įkritusią medžio šaką gena. Vaiskia žaluma apsiklėtusi keliauninkė grakščiai suspurda virš raibuliuojančio sūkurio, įnirtingai pamėtėta trenkiasi į netikėtai išnirusį riedulį. Šakelės linksta, lapai susiglamžo. Ankstesniojo vikrumo kaip nebūta. Aštrios akmenų briaunos skabo lapelius, po vieną sviedžia  raibuliuojančion  tėkmėn. Mažieji atsiskyrėliai stengiasi susiburti, bet vandens srautas galingesnis. Vienus skandindamas, kitus pakylėdamas, jis neša ir neša nelaimėlius prie ramaus užutekio, kur jų laukia baigtis. ,,Kaip viskas panašu į žmogaus gyvenimą. Juk ir mes esame stipresnių rankų stumdomi,”- pusgarsiai tarsteli vaikinas.
- Pataikei kaip pirštu į akį, - iš už krūmo pasigirsta duslokas
balsas.
Žvejys? Rimas net nepamatė, kada žmogelis įsitaisė visai netoliese. O gal jau jo būta anksčiau? Žvejai nemėgsta, kad šalimais kas nors žuvis baidytų, stengiasi laikytis atokiau. Meškerės, kibiro, sudedamos kėdutės nematyti. Vadinasi, toks pat atsitiktinis praeivis.
- Matau, ne vietinis. Čionykščiai kostiumuoti prie upės nesėdi. Aš
irgi mėgstu prieš išvažiuodamas čia šiek tiek sąnarius atgaivinti. Ar iš toli?
- Iš priešingos pusės bus apie pusantro šimto kilometrų.
- Aha. Geras galas. Mano vardas Matas. Gyvenu už anų kalvų.
Tėvai paliko sodybėlę, nenoriu parduoti, tai retkarčiais užsuku pasižiūrėti, ar dar trobų uraganai ir dykinėtojai neišvartė. Vaikystėj, pamenu, tik pasakose apie viesulus girdėjome. O dabar… Kaimyno stogą kaip skiedrelę pakėlė. Kalifornijoj, kur esu apsistojęs, audros beveik kasmet nusiaubia pasėlius ar gyvenvietes. Žmonės kaip ant adatų gyvena. Ir nieko. Šiandien važiuoji namo?
- Dar nežinau. Reikėtų darbo pasiieškoti. Tik neturiu kur
pernakvot, viešbučiuos brangu. Jau šilta, galėčiau ir ant žolės galvą padėti. Bijau policininkų, dar į nuovadą nusives. Ką tėvams pasakysiu. Nepatikės, kad nieko blogo nepadariau.
-    Ką ketini dirbti? Jaunas esi. Specialybės tikriausiai neįsigijęs?
- Vidurinę baigiau. Norėčiau studijuoti. Pinigėlių trūksta. Tėvas
paskutinius vos kelionei sukrapštė.
- O jeigu pasiūlyčiau tau savo sodybą prižiūrėti? Ką manai? Šiek
tiek pamokėčiau, daržovių vietoj užsiaugintum. Šiltnamis kieme, mačiau, dar nesudaužytas. Pamažu ir darbą susirasi. Patogus susisiekimas. Dirbsi ir mokslus pabaigsi. Tai ką. Važiuojam?
- Gal ir neblogai būtų…
- Tad negaiškim laiko. Pirmyn. Štai ir autobusas nuo kalnelio
leidžiasi. Bėgam į stotelę, dar pralenks.
Nespėja vyrai net po obuolį sukrimsti, kai netoliese suskardi šuns balsas, atdaros mašinos durys ragina kuo greičiau išlipti.
- Čiaučy, tu ir vėl pavadėlį nutraukei. Draskosi draskosi prie
būdos pririštas. Ir še tau. Palaidas. Sargus, manęs nė per pėdą nepaleidžia. Niekaip negalėjau nuo jo pasprukti, turėjau pririšti. Garantuoju, ir tau kaip lapas prie sėdynės prilips. Tik apsiginklavęs ramybe ir griežtumu su juo susikalbėsi. O kaip įerzintas jis drąsiai puola savo priešininką! Atrodo, į miltus sumals.
Vos tik Rimas įžengia į Čiaučio saugomą teritoriją, rusvas, stambokas, į liūtuką panašus dekoratyvinis šuva iššiepia nieko gero nežadančius tvirtus, žirkliško sukandimo dantis. Įsakmus šeimininko balsas  priverčia nusiraminti. Virš plačios nugaros švysteli riesta uodega, sučiauptų lūpų juodumas paslepia  akinančiai baltas iltis, apvalios mažos letenėlės siekia susitaikymo.
-   Sumanūs buvo kinų imperatoriai. Ne veltui šią veislę išsirinko  prabangai saugoti. Mane šunelis  pavergė savo orumu ir patiklumu. Per kelerius bendravimo metus neteko juo nusivilti. Matysi, ir judu tapsite neišskiriamais draugais.
Pro slenkstį nosį kyšteli masyvios išvaizdos katinas.
- Iš Meino, šiaurės Amerikos valstijos, parsivežiau. Ten juos
meškėnais vadina. Girdėjau, senovėje jūrininkai į laivus pasiimdavo. Ištvermingi, nebijo jokios darganos, pikčiausi graužikų priešai.
O Rainis jau apie ąsotį sukinėjasi.
- Ištroško vargšelis. Luktelėk sekundėlę, bėgu iš šaltinio šviežio
vandens parnešti. Pasiilgau lietuviškos mėtų arbatos, gurkštelėsim ir mudu po stiklinaitę.
Tekinas vyriškis pasileidžia prie kūpsančio raudono akmens, kurio
įduboje telpa apie kibiras vandens. Iš žvirgždėto plyšio kapsi skaidrūs lašai Perteklius paviršiumi nuteka į netoliese esančią kūdrą, o iš jos drėgmę susiurbia pelkutė. Puiki irigacija.
- Unikalus šulinukas. Panašaus niekur dar neteko matyti. O
vandens gardumėlis! Nespėju katinui vazų pildyti.
- Kodėl vazų?
- Meino meškėnai geria tik iš kriauklių, vazų ar ąsočių, į dubenėlį
net nepasižiūri.
- Šit kaip.
Keistokas Rimui atrodo šis žmogus, dar keistesni jo įnamiai. Bet
kažkas tarsi už  skverno tempte tempia:  privalai čia pasilikti.
- Laimė, užsukau į turgų. Pažįstama moteriškė lašinukų su
kiaušiniais įsiūlė. Už trobos mačiau žieminių svogūnų. Pačirškinsim, bus visai padorios vaišės. Kaip manai?
Vaikinas tik dabar pajunta: žarna žarną  ryja. Žinia apie
nepasisekusius tolimesnius mokslus alkį nustūmė į galą. Jis nuolankiai linkteli galva šeimininkui ir parausta iš gėdos, prisiminęs sugalvotą melą tėvams. ,, Būtinai reikia viską papasakoti naujajam draugui.  Gal abu ką nors padoresnio sugalvosim. Apgaudinėti artimuosius – nusikaltimas.”- lyg plaktuku stuksena Rimo paširdžius.
- Nesidrovėk, slinkis arčiau stalo. Užkirsim ir drošim į pušynėlį
pasidairyti. Antai Rainis jau pasiruošęs kelionei. Visa laimė, kniaukti nemoka. Miške išgirsi, kaip anas suulbės, nuo paukštelio neatskirsi.
Takučiu tursena keturiese: du vyriškiai, katinas ir šuo. Visi laimingi, vienas kitam kelio nepastoja. Kiekvienas savais reikalais užsiėmęs. Matas pasiilgęs gimtinės pušų kvapo, Rimas mąsto, kaip iškloti savo nesėkmę. Rainis taikosi užšokti šuneliui ant tvirtos nugaros. Čiaučys karpo storomis, trumpomis ausimis, kantriai stengiasi kuo greičiau nusimesti naštą, mat žaisti visiškai nemėgsta.
Namo visi grįžta jau susibičiuliavę. Matas renčia istorijas iš nesibaigiančių kelionių. Rimas – puikus klausytojas. Gyvūnėliai  ištikimai sergsti savo bendrakeleivius.
- Užsienin išsprūdau tik pasižvalgyti. Apie Klondaiką esi
girdėjęs? Nedaug? O mes šitoje ,,rojaus saloje” ir įsikūrėme. Kalifornija nutįsusi palei pat Ramųjį vandenyną. Išilgai valstijos driekiasi architektoninis šv. Andrejaus lūžis, prasmegdamas šalimais plytinčiame Mirties slėnyje. Akį džiugina visžalės sekvojos, milžiniškų mamutmedžių miškeliai. Nė nepajutau, kaip čia bebūnant jau dvi dešimtys metų prašvilpė. Vedžiau, užaugo dukros. Jaunėlės nuotrauką ir dabar turiu. Dirstelėk. Gražuolė. Gal į nuotakas tiks? Juokauju.  Bet simpatiška? Nepatikėsi, o Jungtinėse valstijose atsidūriau tarp įvairaus amžiaus socialiai apleistų, įvairių anomalijų paveiktų žmonių. Iš pradžių maniau: išprotėsiu. Kolegos nesišaipė, padėjo, ir aš pamažu pradėjau perprasti šių piliečių mąstymą, elgesį. Lyginau jų sprendimus su savaisiais. Pasirodo, kai kuriais atvejais jie žymiai išmintingiau elgiasi negu aš. Gyvenimas visko išmokė. Subūrėme tapytojų, šokėjų, dainininkų, vienu žodžiu, kūrybingų žmonių grupeles, pradėjome dirbti. Rezultatai buvo stulbinantys. Mano klajojančio cirko trupė išmaišė pusę pasaulio. Pasirodėme Amerikoje. Žadame ir į Europą užsukti. Bedirbdamas su padidinto jautrumo žmonėmis, prisiminiau seniai mūsuose girdėtą posakį: kaip šauksi, taip  atsilieps. Kiekviena gyvybė ištroškusi švelnumo. Ir mūsų Rainis su Čiaučiu įdėmiai seka judesį ar balso tembrą. O ką jau kalbėti apie mąstančias būtybes. Disertaciją rašau, turiu nemažai vaizdinės medžiagos. Jei įdomu, galėsiu parodyti.
Rimas, rodos, įdėmiai klausosi, bet susikaupti nepajėgia. Jo mintys labai toli nuo intriguojančio pasakojimo.
- Matau, neįdomu. Pavargai, bičiuli? Eime verčiau gultis.
Laiko turime. Spėsime viską aptarti,- dudena vyresnysis.
Jaunuolis klusniai nuseka paskui savo šeimininką, patenkintas išsitiesia ajerais pakvipusioje lovoje.
- Bijau, kad blusų neprisiveistų, tai visus kampus prikaišioju šio
totoriško augalo. Ir kvapas geras, ir nuo parazitų apgina, – plačiai nusišypso Matas.
- Maniau, kad jis tik duonai kepti tinkamas, - nusistebi svečias.
- Vaikystėje šlamšdavome ūgliukus, didžiausią skanėstą. Neteko ragaut?
-    Visai buvau pamiršęs. Et, ne žolės dabar man galvoj.
Pavargęs vaikinas užmiega gangreit. Tik sudriskęs kalendorius
neduoda ramybės. Rimas klijuoja ir klijuoja išplėšytus lapelius. Nustoja, kai jį, šešiametį, mama atveda į mokyklą. Šviesios garbanėlės dengia vaikelio ausis. Berniukas labiau panašus į mergytę. Būsimi bendramoksliai susižvalgo. Drąsiausiasis mesteli – bobvaikis. Mokytojai taip pat nepatinka ilgi pyplio plaukai. Paprašo mamos tučtuojau nukirpti. O  kad šitos garbanėlės slepia apsigimimą, niekam nė motais.  Kairės ausies spenelis lyg atšipusiu pjūklu nuzulintas, baigiasi plaukuota tamsia dėme. Vargšė mama. Ji neišdrįsta garsiai atskleisti paslapties. Nieko nesakiusi, parsiveda sūnų namo, bet plaukų nenukerpa. Kitą dieną mokytoja perspėja Rimą. O rytmetį būrelis pramuštgalvių pastoja berniukui kelią, išsitraukia žirkles ir… šniaukšteli per plaukus sulig pakaušiu. Juokas nuklega iš paskos. Prisidengęs delnu sužalotą pusę, vaikas nuslenka į suolą. Karčios ašarėlės pabyra tiesiai ant atverstos knygos.
Paryčiais šaltu prakaitu išpiltas Rimas pašoka, niekaip nesuvokia: buvo sudėjęs bluostą ar ne.
O patyčios kasdien darėsi vis skaudesnės. Mokytoja, supratusi klaidą, bandė švelninti padėtį, bet reikalai nesitaisė. Vaikai įsigudrino patyliukais maivytis, pirštais primindami draugo bėdą. Rimas kasdien  giliau lindo lyg sraigė į kiautą. Susigūžęs laukdavo pamokų pabaigos, dažnai negirdėdavo, kas vyksta aplinkui. Prastėjo atmintis,  su ja ir žinios. Šlykštus, pašaipomis aplipęs šleifas velkasi iki šiol. Įgytas nepasitikėjimas pasidarbavo ir stojant į aukštąją mokyklą. Ką toliau daryti? Kaip viską pradėti iš naujo?