Kreivas dėliojimas
pėdos išmėtytos
paliko melsvą
skylėtą
minčių skraistę plačiais
krislelių ir šukių
smėlėtais pakampiais
ornamentų suriestas
pulsuoju kraštais
lelijos puria galvute
palieski delnais
lapų šešėlių tinklu
sugauk tą žydėjimą
mano buvimą
tik tą
kur tylėjimas
po padais vis lydinčio
atsiveria begarsiai
ir viena
kas sieja
mus saulės galybe
suaugęs Siamo
į mane įsilieja
turiu
amžinai ir ant lūpų
subyra dulkelės
o kvapas tarp durų
nuo melsvo į blyškią
geriu tavo tamsą
nerimstančioj kilpoj
suverždamas tyrą
gyvenimo dvelksmą.