Iškyla

du puslapiai teksto su filtru

Beskaitant septintą Aurelijaus Augustino išpažinimų knygą:
“Štai Dievas, ir štai tai, ką yra sukūręs Dievas, ir tai geras Dievas, ir nė iš tolo nepalyginti pranašesnis už tuos kūrinius; bet juk geras sukuria gerus dalykus; ir štai kaip apglėbia ir pripildo juos: kame gi blogis ir iš kur, ir per ką čion įslinko? Kokia jo šaknis ir kokia jo sėkla? Gal jo visai nėra? Tad kodėl bijome ir saugomės to, ko nėra? O, jei be reikalo bijome, tai pati baimė yra blogis, kuris be reikalo jaudina ir kankina, ir juo didesnis blogis, juo labiau nėra pagrindo bijoti, o tačiau bijome. Taip, arba tikrai yra blogis, kurio bijome, arba tai yra blogis, kad bijome. Iš kur tad jis yra, nes juk gerasis Dievas sukūrė tai visa gera?”

Aistringam skaitytojui kyla mintis:
“O, jeigu dievas – nei geras, nei blogas, bet tas, kas yra, tai gal tuomet gi bus teisinga manyti, jog pasaulio dievas nesukūrė todėl, kad jeigu vos tik dievas būtų panorėjęs sukurti pasaulį, pilną priešybių, blogio bei gėrio kovos, juk dievas ir pats būtų turėjęs imti ir susipriešinti, kas jam, kaip aukščiausiajai darnai, juk būtų jo dieviškumą paneigiančiu dalyku. Todėl, tik jeigu dievas būdamas tuo, kas yra, nebus sukūręs pasaulio, vadinasi ir pasaulyje dievo nėra. Tas pats čia galioja ir žmogui. Nes juk jeigu tik dievas, būdamas nei geru, nei blogu, o tik tuo, kas yra, aukščiausia darna.. Argi toks dievas gali užsimanyti kažką sukurti, kai jis ir taip yra visa kas? Ir juo labiau, kad žmogų, pilną pasaulio, o t.y. priešybių - blogio bei gėrio kovos! Kita vertus, o iš kur gi tuomet atsirado žmogus ir pasaulis arba pasaulis ir žmogus, jei ne tas, kas yra, abu juos būtų iš savo nekūriškumo sukūręs?
Juk, jeigu tik dievas sukūrė pasaulį ir žmogų iš savo, o t.y. iš to, kas yra, darnos, tai jis visai ne dievas, o tik aukštesnė už žmogų ir už pasaulį arba už pasaulį ir už žmogų būtybė. Kaip tik todėl dievu toks dievas vadinamas galėtų būti tik lengvatikių ir tik kad per klaidą, o ne kitaip. Iš čia ir tas, kuris į tokį dievą, kaip į aukščiausią darną, tikintis – tikintis ne į dievą kaip į aukščiausą darną, bet gi į dievą, kaip į aukštesnę jo atžvilgiu būtybę - kūrėją. Nes iš tiesų, tai dievas yra tai, kas yra, kai tam, kas yra, nerūpi. Taigi ateistai, kurie sako, jog dievo nėra, tokiom kalbom iš dalies yra teisūs. Nes jų teisybė, kad dievas sunkiai pasiekiamas. Kaip dievas, kuris yra yra, ir kuriam būnant yra, nerūpi.
Ir vis tik gi dievas yra. Bet jam, kaip aukščiausiajai darnai, kūrinija nerūpi. Iš tiesų, tai dievas yra niekas. Na, o niekuo būdamas, dievas taipogi nėra ir kūrėju. Juk jam nerūpi! Nes juk iš suinteresuotumo kylantis kūrėjas yra ne kas kita kaip dievo priešybė. Jam rūpi, kalbant parasčiau, o tai yra nedieviška. Taigi tik tas, kuriam rūpi, kai jis nėra dievas, ir gali kūrėju besivadindamas kurti, kai dievas tuo tarpu negali, į šalį vieną ar kitą neobjektyviai bežiūrint. Viena ar kita šalis čia būtų tai, kas kuriantį, o t.y. ne dievą veda į priekį. Taigi ir tai, kas kūrėją nuo dieviškumo tik atitolina.
O vis tik tai materialiame pasaulyje gyvenančiam žmogui kūryba yra dažnai savaime kur kas juk labiau suprantamas dalykas, nei kadgi dieviškumas. Kurį, beje, dažnam iš mūsų yra taip lengva sau priskirti, kai taip sunku suvokti.
Kurti pasaulyje gyvenančiam žmogui yra kur kas lengviau, nei kad nekurti. Ir tik kaip ne savo būtį kūrybą traktuojantysis žmogus čia pasakytų priešingai. Nes juk pasaulyje gyvenančiam žmogui - neišvengti kūrybos!
Kūryba žmogui duota iš prigimties. Gi kurdamas žmogus jaučiasi iš tiesų esąs žmogumi, todėl ir jokiais būdais ne dievu. Čia neteisingai kalbėtų ir tas, kuris manytų žinąs, jog jei kas kuria ne savo, bet dievo, kaip visa persmelkiančio kūrėjo valia, o t.y. jog intuityviai, tai tas yra kuriantis pagal dievą. Dievas nėra kūrėjas, o tik tas, kas yra. Vadinasi, ir intuityviai, ne va tai pagal dievą kurti, yra kurti ne pagal dievą, bet tik pagal aukštesnę už žmogų būtybę. Nes kurti pagal dievą - tai nekurti. Todėl ir dieviškos kūrybos nėra ir būti negali! O mąstymas, ar mąstymas yra kūryba?
Yra ir mąstymas kūryba taip. Nes mąstymas žmogaus yra iš prigimties pasaulio, kuriame jis gyvena, vienaip ar kitaip suponuotas.  Na, o tikėjimas, ar tai taip pat yra kūryba?
Be jokios abejonės! Juk, jeigu kas ne lyg aukščiausiąjį kūrėją dievą tiki esant, ir tas, įrodant tokią savo tikėjimo prielaidą, gyvena pagal dievo, kaip pagal aukščiausio kūrėjo, ne va tai, valią, tai tas juk šitokiu būdu yra ir kuriantis taipogi. O net ir netikintis dievu, kaip aukščiausiuoju kūrėju - juk šitokis iš savo netikėjimo dievu tai pat užsiima kūryba būdamas žmogumi. Juokinga, tačiau net ir tas, kuris tiki į dievą, kaip į tai, kas yra, kai tam, kas taip buvoja, nerūpi, vis vieną būdamas žmogumi, tiesiog negali nekurti! Juk mąstydamas ar tikėdamas, žmogus nebūna tiesiog kaip dievas, kuris yra tuo, kas yra, bet priešingai dievui pasaulyje yra veikiantis, kaip toks, kuris mąsto ar tiki.
Todėl apibendrinant šitą negausią aistringo skaitytojo iškylą, kaip po mirties tuo požiūriu yra aš nežinau, tačiau šiame pasaulyje žmogus tik niekaip įmanus prie dievo priartėti bus. Nes, netgi jeigu žmogus ir pataptų čia tuo, kuris nekuria, šitoks jo aktas galėtų būti suprantamas kaip kūryba.”
uostinėtojas

2011-03-21 10:22:14

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...