Nepavyko gyventi. Ilgai užsibuvo herojai
Iš pavasario knygų, iš suskilusių filmo vaizdų,
Mano vasaros kaito ir džiūvo gležni uogenojai  –
Aš rinkau smėlio smiltis ir vis dar pakrantėj renku.
Prisišliejo skiemuo prie kiekvieno išsirpusio žodžio  –
Vis klijuojas pradžia su beprasmiškai skambančiu „ ne“.
Kartais gaunas galūnės, kurios pakylėja ir guodžia,
Kartais rodos jos bando  prakalbinti keistą mane.
Nesakau netiesos - man tiesiog nepavyko gyventi,
Nemokėjau  visai nerašyti graudokų eilių,
Kai  ruduo, išrepuodamas netektis,šaipės ir delsė,
Kai sutrikus  žiema šaldė lūpas be lūpų tavų.