Niekam nesu prasitarusi apie tuos nelemtus laikus. Bet jums papasakojau. Neiškenčiau. Nusprendžiau, kad visko nusinešti į kapus nevalia. Reikia kam nors paporinti, kaip du pasipūtėliai, savimylos vadai beveik visą Europą supleškino, žmones elgetomis pavertė. Karas, kurį taip mėgstate žaisti, verčiau tegul nežinion nubilda. Vien nelaimes jis neša.  O kad mano vaikystėje buvo šiek tiek skaidru, ačiū mamai, nuolatos primindavusiai: tik dirstelėk, kaip  gražu! Ji ir linksmai kentėti mus išmokė. Sėdime dabar su Ulžiu prie ugniakuro. Rodos, visi prašalaičių primesti negerumai - slinko, nuslinko. Pragaran nugarmėjo.  Ir mano katinas paseno. Apie jaunas dienas  išsitiesęs sapnuoja. Nebaru,  kai ropšdamasis nuo mūriuko  dubenį ar puodelį sudaužo. Tuščia jų. Senam ir mažam dažnai pasitaiko. O vaikystė… Kokia ji bebūtų, vis tiek nuostabi. Ir jūsų, vaikučiai, dienelės smagios. Ar ne? Daug pieštukų atsinešėte? Mažoka! Gaila. Būtume piešinukuose pasižiūrėję, kiek spalvų mano ir jūsų vaikystė pažėrė. Žvilgtelėję, kieno laikmetis šviesesnis. Aišku, nesulyginsi manojo su jūsiškiu. Skaudų ir niūrų laikotarpį išgyvenau...Tai gal posmelį šitam stebuklų stebuklui sukurkim?
Kas žodį, kas du pasiūlo. Saulius išvingiuoja pabaigą.
- Kokia puiki daina išėjo!
- Reikėtų ilgesnės,- susirūpina Ingutė.
- Kam per trumpa, tegul pasiilgina. Dainuojam!
                                        Vaikyste, trapusis drugeli,
                                         Tėvelių svajone šviesi,
                                         Saulytė tau spindulius žeria,
                                         Ir šypsosi lauko gėlė.
O ant stalo jau pūpso giros ąsotis, linksmai vypso paskrudęs pyragas. Suklega visi trobos pašaliai. Išblanksta klaikūs karo  vaizdai. Pats vaišių įkarštis! Ir aš ten buvau. Monikutės pasakojimų klausiausi. Ką išgirdau, jums užrašiau. Jei manote, kad verta, kitiems papasakokite, nes didžiausias žmonijos turtas – per negandas išsaugotas gėris, kurio nei atimsi, nei  sunaikinsi.