Per karą gerokai ūgtelėję, susirenkame visi – pipiriukai ir  išstypėliai, berniokai bei mergiotės – į vienintelę išlikusią trobą miestelyje. Mūsų, pirmokų, draugija marga. Ne pėsčia. Mažieji slepiasi už augesniųjų. Pirma savęs vis stumia vyresniuosius. Anie vikresni. Jie ir mūsų priešpiečių paragauja, kramtukę atima. Kartais  iš ,,cheminio\" pieštuko pasigamintą rašalą išmaukia. Visiems įdomu, kaip išgertas skystis susirenka smilkiniuose. Keliomis violetinėmis dėmelėmis kaktą padažo. Už tai nė kiek nepykstame. Kai užpuola kitų klasių nenaudėliai, mūsų bernai mūru stoja. Jums įdomu, kokia tų  laikų  kramtukė? Ne ne! Ne apie tokią galvojate.Tai ne šiandieninė. Mes bičių vašką žiaumojame. Kvapnų, burną gaivinantį. Gal todėl ir dantukų iki šiol neskauda. Knygų neturime, sąsiuviniai – visokie popiergaliai, siūlu perrišti. O dažai – juodi  angliukai, iš krosnies ištraukti. Gražūs tie mūsų piešinukai. Ypač kai piešiame žiemą. Čia dviejų spalvų – per akis! Užtat  kiekvieno vaizduotė… Oho, kokia!  Menkas daiktelis brangakmeniu sužyra. Ko tik neprasimanome.  Fantazijos ir juoko mums niekuomet netrūksta.
Speigas visus į ožio ragą riečia. Kelis mažiukus dičkiai užmeta pasišildyti ant krosnies. O ji - plati, aukšta, nenušoksi. Taip ir kiurksome patyliukais, kol mokytojas neapsižiūri.
- Tai bent smagumėlis! – suploja delnais  Paulius.
- Bet už pokštus reikia susimokėti. Pamatęs mus palubėje, mokytojas ne juokais supyksta. Kaltininkai  drožia kampan, o mes, nuo aukštybių nukrapštytieji, tirtame iš baimės ir šalčio, tačiau nenusimename. Sniego laukiame  kaip išganymo.
Sūduviai – išmoningi žmonės. Jie vasarą  į ganyklas važinėja  dviratėmis bėdutėmis. Žiemą pirma paspirtis - šlypkės. Tai nedidelės rogės. Ant jų susitupdęs kaimo vaikus į miestelį atkeliauja kokio nors mokinio tėvas. Važį palieka mokykloje. Arkliuku parjoja namo. Rogės – mūsų turtas. Prie bevardžio upeliuko stūkso status skardis. Sudrimbame viens per kitą ant šlypkių  ir – aida pakalnėn.Tik užtempti sunkiau. Pagalbon atskuba dručkiai. Jiems už tai kelionė be eilės. Bet visas įdomumas prasideda mokyklos koridoriuje. Juk mes renkamės klumpėti. Ar žinote, kaip tos klumpės atrodo? Muziejuje matėte? Puiku! Šis apavas, šiltas, patogus besniegę žiemą. Pasnigus klampoti sunku. Padai apsivelia šviežio sniego gumulais. Nusidaužai į akmenį ar kupstą, po kelių žingsnių  vėl tas pats. Bet ant ledo su tomis klumpaitėmis – rojus. Įsibėgėjęs pasileidi… Per visą kūdrą perleki. Po savaitės iš padų belieka tik plonytės lentukės. Nubėgi į mokyklą, nusiauni prie klasės durų, kad nebildėtų. Jei turi,užsimauni storas vilnones kojines. Bėgioji sau tyliai.
Baigiantis pamokoms, vikresnieji šmurkšteli pro duris. Darni klumpių eilė virsta netvarkingu sąvartynu. Po minutėlės, kitos išrieda tuntas vaikų. Kiekvienas skuba greičiau apsiauti. O jergutėliau! Triukšmas, maišatis. Suradęs savąją, pykšteli per pakaušį besistumdančiajam sudilusia klumpele. Toji trakšt. Išilgai perskyla. Ašaros, riksmai. Atskubėjęs mokytojas vos spėja raišioti puseles. Pasitaiko, kad aiženų ir surankioti neįmanoma. Čia  vėl šlypkės gelbsti. Pasodiname basąjį ant šieno, apkamšome. Tiesiai į namus mamai nutempiam. O toji už galvos stveriasi: ,,Ir vėl klumpiaus reikės maldauti. Sakiau, kad tiek  nečiuožtumei!” Mamos priekaištai tik iki kito karto. Išskaptuoja per kelias apylinkes pagarsėjęs auksinių rankų meistras Juozapas naujas. Kurgi daugiau, jei ne ant plynbalės jas išbandysi. Taip su tomis klumpėmis ir pračiuožia mano gražiausias gyvenimo tarpsnis - vaikystė.