Nežinau, kodėl sutikau dalyvauti šiame žaidime, tačiau pažadas duotas ir jį, nori nenori, reikia vykdyti. Pastaruoju metu įkvėpimas pabėgo kartu su tuo nesibaigiančiu lietumi, kuris atsitraukė iki kito rudens, tad neturiu supratimo, kaip galėčiau kažką sukurti. Tikiuosi, skaitytojai nesupyks, jei papasakosiu savo NEIŠGALVOTĄ istoriją. Aišku, kaip visos tokios istorijos, ši bus neišbaigta ir trūkinėjanti...

Tiesą sakant, nelabai pamenu pirmąjį mūsų susitikimą. Geriausiai menu trečiąjį, nes pakvietei mane į kavinę netoli upės, iš kurios matėsi tik nesibaigiantis mašinų srautas. Atėjau smarkiai vėluodama. Tu sėdėjai prie stalo ir skaitei knygą. Man priėjus, šyptelėjai ir linktelėjai galvą, kad prisėsčiau.
- Šiandien taip nesinchroniškai lyja... – sumurmėjai lyg sau.
- ... – nežinojau, ką atsakyti. – Tos mašinos ten, apačioje, lyg didelė nesibaigianti upė.
- Taip, tai lekiančios garso srovelės, akomponuojančios naktiniam miesto džiazui.
Nutilom. Sėdėjom ir gėrėm vyną, paskui arbatą, o tada kavinė užsidarė ir mes likom trise: aš, tu ir nesinchroniškai lyjantis lietus.

Toks buvo trečias susitikimas. Nuo tada tu po truputį mokei mane pamilti knygas. Ir aš jas pamilau: skaičiau kiekviena pasitaikiusia proga: namie, tualete, vonioje, prie pusryčių stalo, troleibuse, darbe... visur.
Nepamenu, kada mes pradėjom gyventi kartu, bet pamenu, kai tu paprašei manęs:
- Gal galėtum numegzti man kojines? – aš neramiai pakėliau galvą nuo knygos. Ne iš karto supratau, ką tu pasakei.
- Būtinai numegsiu tau kojines. – Žadėdavau kiekvieną kartą, imdama vis naują knygą į rankas.

Kartą tu ištempei mane pasivaikščioti, aišku, lietui lyjant. Ir mes tylėdami prisiminėm tą trečiąjį mūsų susitikimą. Bet tada netikėtai man pasakei:
- Aš jau seniai išaudžiau siūlą tarp širdies ir smegenų... – taip beprasmiškai šis sakinys skambėjo lietaus lašams keliaujant mūsų skruostais. Atrodė, kad tu verki, aš verkiu ir papilkėję stogai verkia kartu su mumis, girdėdami tavo prisipažinimą.
- Atleisk man, kad taip ilgai mezgu tau kojines, - tik tiek sugebėjau ištarti. Manyje kunkuliavo neapykanta tam, visą griaunančiam, lietui. Ir gal net truputį tau.


Mūsų pirmąjį barnį pamenu, nors pirmojo susitikimo ne. Viskas prasidėjo nuo nepasaldintos kavos puodelio. Tu gurkštelėjai ir rūgščia mina žvilgtelėjai į mane. Nieko nesakei, tik nutipenai į virtuvę ir susikrovei šešis šaukštelius cukraus.
- Žinai, - ištariau taip tyliai, kad pati vos girdėjau, - mano siela blaškosi audrų suniokota.
- Jei audros – tai knygos, tada tu seniai nebeturi sielos. – Pro garuojantį kavos paviršių prasiveržęs sakinys įstrigo į sąmonę visai savaitei. Aš nieko daugiau nebegalėjau veikti - tik kartoti ir kartoti tai, ką tu ištarei. Ir aš supratau – jau pavasaris, seniai nebelyja, o rytas taip dega saulėje, kad net akina. Nuo tada nebeskaitau. Nė vienos knygos. Bet kiekvieną rytą pradėjau atidžiai dažyti lūpas. O tu vis pirkai man lūpų dažus. Skirtingų spalvų: mėlynus, raudonus, violetinius, net žalius...

Pamenu, kad pirmasis mūsų barnis buvo ir paskutinis. Pamenu tą dieną, kai tavęs atvažiavo paimti. Tu sėdėjai prie lango ir prašei lietaus, kad jis nenustotų lijęs, kol viskas nepasibaigs. Aš sėdėjau tau už nugaros ir labai bijojau. Skendau nežinomybėje, nesupratau, ką tu myli labiau – mane ar lietų.

- ...tik ten man šitaip gera ir ramu. – Visada mane pasitikdavai šitais žodžiais, kai ateidavau tavęs aplankyti. Tada mes sėdėdavome valandą, nes tik valanda mums tebuvo duota. Mes sėdėdavome ir tylėdavome. Kartais tu prašydavai, kad aš šnarėčiau kaip lietus. Ir aš visada tą darydavau. Tada užsimerkdavai ir šypsodavaisi. Noriu tikėti, kad šypsodavaisi mums.

Vos tavęs neliko, aš numezgiau tau kojines ir įdėjau jas į knygą, kurioje lūpdažiu parašiau:

SENŲ PRADŽIŲ NAUJI RADIMAI.

Šiandien vis dar lyja nesinchroniškai, vis dar neskaitau knygų, kartais numezgu kojines, vis dar dažausi spalvotais lūpdažiais ir vis supu supu supu MŪSŲ šypsenų vaisių.