tankių juodų plaukų
mintys
giliai įleidusios šaknis
dantenose
dar viena vaga
delnuose
vilganti ašara
pėdas

neužtenka žiūrėti
kol nematai
esi aklas
tik pravėręs burną
dar neprabilsi
reikia daugiau

gniaužiasi kumščiai
rankos prie šonų
prispaustos
dar gali būt
tegu tik sekundę
geriau

tankus alsavimas
išprotėjęs
artėjant mėnuliui
gulasi kryžkelės
po lietumi
ir moterys verkia
beprotiškai vienišos
savo grožybėje

pelenais barstosi galvas
žodžiais
burnas
ir keliais
kelias
eina iki užsibrėžto tikslo
tikėdamos
tikinčios

alsu dirvoje
riedant traukiniui
alsu ir nėra ko įkvėpti
gal dūmų tik
nes artėja mėnulis
o ne pavasaris
ir kryžkelėj gulasi
basos moterys
keliais išbridusios
atmintis