Pirma pėda, nors ir basa, įspausta Lietuvos  žemėje - ypatinga. Džiaugsmas begalinis. Jo neužtemdo net gimtųjų namų griuvenos. Visi šūkaujame, nesumodami, kur galveles naktį priglausim. O vakaras netrunka ateiti. Sukrintame prie išlikusios vienintelės obels. Užmiegame, apsalę nuo svaigaus žiedų kvapo. Prižadina tik saulė, švelniai pakutenusi pakaušius. Pavasaris! Nuostabus lietuviškas pavasaris! Pilnas kamanių dūzgesio, smaragdinės žalumos, baigiančios pridengti nejaukiai stypsančius grebėstus. Bet valgyti ir čia pilveliai prašo. Mamai rūpestis. Visi pašaliai tušti. Ką paduoti išalkusioms burnoms? Pjauna dilgėles, džiovina, trina, neregėtas bandeles kepa. Neiškentusi persimeta per pečius krepšį, eina į tolimesnius kraštus, kur žmonės nebuvo išvaryti, duoneliauti. Parsineša puskepalį duonos, kelias bulves, bryzelį parūdijusių lašinių. Dabar šiek tiek užspirginta lapienė slidžiau lenda. Iš bulvių išlupinėjame akeles. Pasodiname. Ruduo bus sotesnis. Net apsilaižome. Laikas namą statyti. Ne iš gilzių. Skutame velėnas, krauname vieną ant kitos. Sienas renčiame. Stogui užteks lentgalių, ant jų dar žemių kelias eiles užbersim. Duryse langą išpjauname. Sukaitę plūkiam molio aslą. Šiaudų kukštera. Aja jai, koks minkštas guolis! Net patalų nereikia. Išmesta metalinė statinaitė – puikiausia krosnis. Trūksta tik kaminėlio. Plonų vamzdelių pilni kampai. Įstatome. Kaip čia būta! Virk, šildykis, dainuok ir švilpauk. Po mėnesio mūsų namelis sužaliuoja, pražysta mamos pasodintos gėlės. Gražu! Nors į parodą vežk.
- Mūsų seneliai kaime panašiuose rūsiuose daržoves laiko. Iki pavasario šviežios išbūna. Labai skanios, - įsiterpia mažoji klausytoja.
- Kai po daugelio metų pasistatėme tikrus namus, ir mes į tą bunkerį rudens gėrybes pylėme. O jame išlaikytos bulvės,
teisybę sakai, Miglute, tikrai gardžios. Spėkite, ką  žiemą veikdavome toje žeminėje? Kuo pasižibindavome?
Nuomonių daugybė. Petrui atrodo, kad žiebtuvėliu.
- Na, ir neatspėjote. Tos pačios gilzės mums tarnavo. Elektros ilgai dar nesutvarkė. Suploja, būdavo, priekinį tūtos galą,
dagtį įkiša, žibalo įpila. Kuo didesnis šovinys , tuo šviesesnė lempa. Bėda tik  nosys – už kaminkrėčių juodesnės. Plauni, šveiti, krapštai, gramdai suodžius. Kartais ir į mokyklą paišinas nudroži. O kai išmokome šešėlius ant paklodės rodyti, tai ilgi  vakarai tirpte ištirpdavo. Visos pasakos ant  sienos išpasakotos. Jūs turbūt jau ir primiršote tokį įdomų žaidimą. Pabandykite. Į televizorių rečiau spoksosite. Akelės ilgiau sveikos išliks.
- Mama pamokė, kaip kiškutį galima atspindėti,- strykteli iš vietos Aušrinė. – Norite? Parodysiu.
Tuoj sienoje vietos pritrūksta. Suamsi pikti šunys, besivydami zuikučius, tvenkinyje plaukioja grakščios gulbės, nuvilnija šokėjų poros.
- Smagūs, močiute, buvo jūsų žaidimai. Bandysiu ir aš suruošti nebylų kiną, - patenkintas Matas baksteli pirštu Audriui, - Ar padėsi man?
Atsiranda ir daugiau pagalbininkų. Šį kartą visi svečiuosis jau Mato namuose.