Barakai prisipildo jau kitokio plauko žmonių. ,,Ne boites, ne boites!”- išgirstame. Mes -  rusų valdžioje. Liūdėti nėra kada. Naujieji šeimininkai visus siunčia gilzių rinkti. Pilni sunkvežimiai keliauja prie geležinkelio bėgių. Čia pat sustoja traukinys. Prikrautas sunkiai pūškuoja Rusijos link. Ruošiamės ir mes namo. Po ilgų derybų gauname leidimus. Įsitaisome atvirame prekiniame vagone, ant šaltų kietų geležų. Ankstyvas pavasaris. Žvarbus vėjas košia kiaurai, stingdo menkai pridengtus sąnarius. Mes laimingi. Po tiekos negandų pamatysime Lietuvą! Traukinys stoviniuoja, vietovės nežinomos. Alkani, išvargę, nuskurę dairomės aplinkui. Visur tvyro nuožmių kautynių pėdsakai. Šalčio stingdomi, stveriame  lengvesnes šovinių tūtas. Stuksename pagal  ratų bilsmą. Kuo garsiau šaukiame: Lie – tu – von, Lie- tu – von!  Rodos, ir garvežys linksmiau sušvilpia.
Viskas būtų tik pusė bėdos, jei ne lietus, ilgas, kelias paras trunkantis. Pasislėpti nėra kur. Peršlampame iki paskutinio siūlelio. Pliaupia ir pliaupia. Jau ir gilzių nereikia. Vien dantys kalena: bu – bu, bu – bu… Netoliese sėdinti moteris akylai  stebi medinę dėžutę. Tai visas jos turtas, likęs po ilgų varginančių klajonių. Mūsų džiaugsmui švysteli saulė. Kaimynė atsivožia skrynelę. Netenkame žado. Prieš akis - baltais rūbeliais pašarvotas kūdikėlis. Tai Poviliukas. Motina jį vežasi gimtinėn. Palaidos prie senelių, savose kapinaitėse.
- Močiute, ar tikrai taip galėjo būti?- suabejoja Morta.
- Apie baisiausią nutylėsiu. Nereikia jums visko žinoti. Užtenka ir tų siaubų, kuriuos jau išgirdote. Tėviškės dūmas bus šiek tiek švelnesnis. Ar dar liko kantrybės klausytis?
- O karas jau pasibaigė? – neiškenčia Kotryna.
- Dar ne. Rusų pajėgos šturmuoja buvusio Karaliaučiaus prieigas. Galingi sutvirtinimai neleidžia lengvai užimti tvirtove
virtusio miesto. Ten mūšiai dar aršesni negu girdėjote, kaunamasi dėl kiekvieno grindinio akmens. Teko matyti pokarinį vietovės vaizdą po kelerių metų. Vien griuvėsiai.
-    Man tokio miesto Lietuvoje neteko matyti,- nedrąsiai prasitaria keliauninkas Mantas.
- Jo ir neišvysi. Tai Kaliningradas – rusiškojo anklavo centras.
- Žinau! Mano dėdė iš ten pigaus benzino parsiveža! – šūkteli Augius.
- Štai viskas ir paaiškėjo. O aš norėjau, kad jūs pasidomėtumėte, kiek šis kraštas senovėje mūsų kultūrai davė. Juk čia Kristijonas Donelaitis, Mažvydas, Vydūnas darbavosi. Per sieną knygnešiai slaptą spaudą gabeno.  Daug šviesuolių caro kalėjimuose vien už lietuvišką žodį buvo pūdomi. Apie tai esate girdėję?
- Truputėlį! – suošia visas choras.
- Paprašykite istorijos mokytojo, jis jums daugybę paslapčių atskleis.