Per ilgai taip tylu, nes  per smarkiai iš čiaupo lašnoja,
Tavo  durų spalva suklaidina viltingus svečius –
Nes už jų tiktai tu, užsikėlęs išvargusias kojas
Ir  negrabiai  paslėpęs privalomus džiaugsmo žodžius.
Jau seniai  sunešiojai raudonas meškučių šlepetes,
Neturi net pagalvės   pūkuotais žiedais iš viršaus,
Tik  ant stalo nuliūdęs puodelis be vaisių arbatos,
Išterliotas likučiais raudonojo vyno pigaus.
Ak dar mano nedidelis meilės naivios atvirukas,
Sudulkėjęs ant sienos  prie  rėmų paveikslų niūrių –
Tu neklausi, kodėl aš tokia  nejaukiai pasisukus
Ir kodėl tik  beprasmiškai stoviu ir garsiai tyliu.
Tu kažką padaryk – gal pagarsink pavasario lietų,
Gal nupiešk puokštę linksmą iš profilių tavo svečių,
Gal tiesiog atsisėsk taip arti, kad veidai susilietų
Ir  galėtum ištarti tik mums sugalvotą  „myliu“.