Nustoji pasitikėti žmonėmis. Vieną dieną pasitiki, o kitą ne. Štai ir viskas iš tikrųjų. Dar galima būtų pasakyti, kad kartais jie pirmiau ima nepasitikėti, bet lygiai taip pat.
Praveriu sykį spintos duris ir išnyra draugas. Pakviečiu jį sėstis ant fotelio, pasakau keletą bukaprotiškų anekdotų, kažkaip nerangiai jaučiuosi nuo pat pradžių. Tas susinervinimas šiek tiek didėja, kliunksi ir banguoja kartu su kraujagyslių sienelėmis, taip pat lygiagrečiai su draugo tauškimu. O tauškia jis apie visokius dalykus. Atsistoju ir trenkiu gerbiamam draugui į snukį. Iškart po smūgio nepasirodau nemandagus – trenkiu dar keliskart, po to atsidūsėju ir suduodu dar kelis. Galop padegu draugo galvos plaukus, taip pat nudeginu rankų bei kojų plaukus. Gaus dar, jeigu reikės, o kol kas gerai.
Šitaip primušiau draugą ne iš blogos valios. Valios blogos apskritai nebūna, vien nepasitikėjimas. Aš, pavyzdžiui, nelabai pasitikėjau draugu.