Kai pateka užgesęs liūdesys,
Vėl noriu upėj praeities braidyti,
Nors neišmokau rūko išsklaidyti,
Kuris užlieja širdį ir akis.
Tuomet ir išbrenda mieli veidai...
O juos man leidžia atmintis sutikti,
Nes jie ir privalėjo sieloj likti,
Kurioj dar matos dylantys randai.
Rauda nuskęsta sielos šuliny,
Bet... laiką būtąjį žadu kilnoti,
Apie čionai negrįšiančius galvoti,
Kol mano upė vis dar bus srauni.
Ar skęsti sentimentuose prasminga?
Bet man toj upėje braidyt patinka.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-03-15 04:01:12
Sentimentai nėra blogai. Kaip ir sentimentalios eilės. Manyčiau, jog pirmasis kažkada parašytas rimuotas eilėraštis tikrai buvo sentimentalus ir dėl sentimentų.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-03-14 10:28:06
Taip, skandintis sentimentuose nereikia, bet pabraidyti, atsigaivinti - būtinai...
Atgaivino!
Vartotojas (-a): alemandzaro
Sukurta: 2011-03-14 10:02:33
Puiku. Sentimentalumas--ne liga. :))) Sėkmės.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-03-14 09:41:25
Sūpuoja jūsų sonetai, taip ramiai įtraukia į pasvarstymus