Steponas Bastys – labai geras vyras. Pagerti taip pat labai mėgstantis, pirmūnas stačiai, bet kad labai geras – be juokų. Tik bėda užspaudžia ir gerą žmogų.
Atsikelė rytą Steponas ir nesupranta – kur yra lažas. Pasimuistė, pasiblaškė kiek – vis tiek nėr.
– Ė, kur lažas yr? – tą patį kartą Stepas klausia žmogaus, sutikto laiptinėje. Tam užeina juokas, ir kad žvengia, kvatojas, net veidas spirga. Paskiau surimtėja, persimeta plaukus į kitą šoną, dar kiek šelmiškai paspokso į Stepuką.
– Na jūs tikriausiai juokaujat. Tai kadras!
Vieni atsakydavo tą patį, kiti girdavo ir prašydavo dar kokį pokštą suskelti, treti siūlė ištisą pasirodymą suorganizuoti, bet niekas apie lažą ir nepasakė nė menkučio žodelio.
– Oi! Man juo jūsų pilvas gurgia, ai, gurgia pilvas. Sustokit! Užteks dabar. Še, imkit – du litai. Kitaip pas mane tiktai stambūs...
- Ė gi, pala... – nuviltas Stepas, regis, tikis kažkaip parvesti gargalą atgal ir imtis aiškinti iš pradžių dar ir dar, kiek tik reiksią. Tik truputį susimąsto, pasižiūri delnan – du litai. Gal ne toks prastas kriukis, žiūrėk tu man! Jeigu šitaip, senjoras tegul jau šėko pjauti ruošias eiti, kad jį kur glinda! O du litai – galima ir kaklelį išmesti.
Kitą rytą Steponas Bastys pabunda kuo geriausiai nusiteikęs. Apsirėdo iškilmingiausiais drabužiais, trūktelėja likusio spirito taurelę ir išsyk išgarma per duris.
Steponas neturėtų prapulti, o į lažą jis, būkite tikri, tikrai neišskuodė. Mat lažo kaip ir nebėra. Stepukas mūsų gyvena dvidešimt pirmame amžiuje, ir lažo nėra. Bet tai ne mūsų, o Stepo bėda. Mūsų ir neturėtų tas dalykas dominti. Dar daug darbo laukia.