Vežies moni mama i Kalvarėjė, i atlaidus. Bovau kuokiu devyniu metu varlie. Atlaida na jouks bova, naužteko vėina karta tus kalnus apliektė, kap dabar. Nu vakara posės apedava pėrma karta, nakti – ontra, bėškeli pailsiejė, paryčiokas – treti karta. Tik tumet būdava vėsė grieka atpėrktė.
   Užlėpuom ont tuokė aukšta kalna, vo tėn, nabags obagielis besiedos, kuojė vėsa so krovėnas marles aptvarsliavuota, čysta gailo žiūrietė. Ronkelė atkėšės borb kažkon panuosė, žmuoniu en galybė ėr dažnasis i ton ronkelė imet kuoki pinigeli. Vėsė sava dūšės išganymu dėdele užsėiemė, nedėdele ėr tasėklauso, kon tas obagielis puoteriaun.Alė vėins vaikis pasėruodė pravuornesnis besos, iemė ėr nusėklausė tuos maldelės...Vo ana tata tuoki besonti:

                                                 Diek i delna, diek i delna,
                                                 A velns neš tavi i kalna.
                                                 Na diel mona prašyma,
                                                 Diel dūšės išganyma.

   Isėklausė vaikis gera tuos malduos, ėr ka čiops tam obageliou už tuos krovėnuos kuojės.
Ak to nalabasis, a tep švėntuo vėituo meldys, - šmaukšt so peilio par ton binta, vo po tuo binta išversta veršė skūra besonti pavyniuota. Pačiopa vaikis ton obagieli ėr rido ratas i pakalnė. Tas rėit ėr ont kuožna kūlvėrstė:
Jebit...jebit...jebit!
Vo ka jau sosvėsam nurėitiejė i pakalnė...- Jebitute, kap aukšta bova!
   Vo aš atlaidūsė tik pėrma karta bovau, pakrėtusi kryžiomi ont žuolyna goliejau. Kuoki tėn bagal būtė malda, ka pėlvs nu jouka ont žuolyna šuokėnie...