- Nesuprantu, kaip vien riešutais galima misti kelias dienas ir džiaugtis, - nusistebi mėgstantis pasmaguriauti
Kostas.
- Vargas visko išmokina. Dažnai alkanas šypsaisi ir dėkoji likimui už išsaugotą gyvybę. Visko gyvenime būna, Kostuk,
visko. – Prisimenu vieną nutikimą, kurio niekados neužmiršiu. Nors nereikėtų jums apie tai pasakoti, tačiau anądien mačiau, kaip vaikai spardė bandelę. Jūs tikriausiai to nedarote, bet, pamatę panašų poelgį, galėsite kitus įtikinamai perspėti.
Frontas vėto ir mėto žmonių minią po bombų išvarpytus plotus. Riogso apvirtę tankai. Laukai nukloti jau nepajėgiančiais atakuoti kareivėliais. Sugaudžia ,,katiušos” – pasaulio pabaiga, o plyname lauke stypso būrys išvargusių, peralkusių žmonių. Bet maistas niekam nerūpi.  Žolė. Ir ta iškapota. Seneliai nespėja su jaunais. Krinta ant žemės. Meldžia aukščiausiojo palaimos. Klykia vaikai. Nesiliauja gaudę  pabūklai. Riaumoja bombonešiai… Akimirksniu tarp mirties ir išlikimo besiblaškanti gyvybė  užgęsta. Kojos kliūna. Ir nežinai už ko – šakos ar nevalingai atmestos mirštančiojo rankos. Apgriuvusio barako link iriamės penkiese. Visur tylu, ramu: nei lėktuvų, nei aimanų.
- Mama! Duonos kepalėlis!
Nespėja motina sutūrėti sūnaus. Šis jau lenkiasi prie numesto kepalėlio, o pasalūnė kulka sminga mažyliui tiesiai į smilkinį.
Žmonės išvysta pasibaisėtiną reginį: iš apkaso styro jauno kareivėlio rankos, tvirtai įsikirtusios į kepalaičio galą, iš kitos pusės ant duonelės srūva ką tik sukniubusio berniuko kraujas. Pakelia motina sūnų ant rankų, nusineša į baraką. Kepalėlis pasilieka  žuvusio kovotojo glėby.
Iš naujo sugaudžia lėktuvų motorai, gilias duobes rausia bombos. Per patį bombardavimą neišpasakytai suskausta pilvuką. Inkščiu iš skausmo, žingsnio žengti nepajėgiu. Mama pastveria mane žviegiančią, skuodžia į kulkų apkapotus krūmus. Ten ir tupime, kol šiek tiek aprimsta papliupa.  Čia mus ir užtinka vokiečių sanitarai, rankiodami sužeistuosius. Kartu su raišaisiais patenkame į netoliese esančią karo ligoninę. Nosį riečia aitrus formalino kvapas, aplinkui vien dejonės. ,,Einz, zwei, drei…”* - girdžiu prikimusį vyrišką balsą. Suskaičiuoja iki penkių dešimčių ir nutyla. Kitas užbaigia žymiai greičiau.
- Mama, ar ligoniai skaičiuoti mokosi? –  kuždu į ausį.
- Ne, dukrele, juos operuoja.
- Operuoja?!
Neišsiaiškinusi, kas gi ta operacija ir kodėl prieš ją reikia taip ilgai ir nuobodžiai skaičiuoti, pradedu baimintis. Jau ir mano eilė. Betgi man nebeskauda! Traukiu mamą išėjimo link. Vėl paleidžiu dūdas. Juk aš skaičiuoti
nemoku! Gydytojas labai išvargęs. Vos bepastovi. Mama dar neatsipeikėjusi nuo išgyventų baisenybių. O man kas? Neskauda ir gerai.
- Kiek tau metų, mažyle?
Atlenkiu penkis pirštukus.
-    Dar neturi penkerių, - pataiso mama.
-    Manajam sūneliui tiek pat, - šypsosi gydytojas ir ištiesia šokolado plytelę.
Reikalai pasitaiso. Leidžiuosi apžiūrima.
- Tikriausiai iš baimės vidurius susuko. Nieko baisaus.  
Iš ligoninės einame, kur akys veda. Susigūžusios pėdiname į geležinkelio stotį. Ten, prie didžiulės griuvėsių krūvos, glaudžiasi išlikę pabėgėliai.
- Oi, kaip brangiai tenka mokėti už gyvenimą ir duoną, - suaimanuoja mama  ir, netekusi jėgų, suklumpa
prie mano pūslėtų kojų.

* Vienas, du, trys (vok.).