Be žymės egzistencija -  
miegant vežime tarsi ėdžiose.
Ant šlapios kvapnios medienos
raudonais taškeliais kruta atskiros būtybės,
kamuolėliais varnalėšos
aplipino pievą,
kuklūs putlūs geltoni vėdrynai užkalbėjus
saulei atsivėrę, paryškėję,
aukštos svidrės primena sargybą.
Bent kelis žingsnius - lai bado kojas,
kepina, kaitra - vėl lis.
Pažadink, viskas gyva.
-


Ženki rūmais,
dekoruoja baltos maudos,
mėlynžiedžiai vikiai raukiniais nukarę.
Mano kiemo pusėj nušienauta,
aplinka ir aš lyg buvome nedalūs,
ropščiantis vabzdžiams šalia - vežimo lentomis,
pilna mano snaudulio.

Šeimininkės nukirsdinusios
net dobilus
ir spalvas, ir kvapą, šūksnį
pučiant žolę temptą -
nieks fantazijos negano - tuščia,
nepažįstant floros.

Tik arbatą ramunėlių geriant
ar tarp puslapių
atradus augalą nudilgina,
kad iš ten ir blakė - kareivėlis-
įsodino filosofiją ant smilkinio.