Į šakas mėnuo gula ir kasos,
Tempia medį šešėlis tolyn.
Išeinu vėl ieškot naktim basas
Savo kelio smaragdo pilin.

Kai kišenėj jau gabalas miesto
Seka žvaigždės aklu kanalu –
Truputėlį į Nerį atskiestos
Ir sumirkę lengvu banalu.

Kada rūkas į vėją nebedera
Jį prismaigsto prie žemės stulpai –
Jausmas mintį galanda į keterą,
Natą ištempia pirštais laibais.

Ir nubraižo eilių trajektoriją –
Prisiglausiu prie žodžių šunim.
Išlaižysiu save kaip istoriją –
Pats save ir prikalsiu vinim...