Baigiant lietui į stiklą išdžiūti,
Kai apauga šaligatvius naktys,
Išsiskaido be jausmo minutės
Ir išeina lietingai sudegti.

Kur prasisega lūpos į dangų
Skraido tamsiai neartimos sielos,
Be šaknų akmenin susirango
Ir arčiau pasijunta prie Dievo.

Prie ugnies, suledėjusios vakar
Geria troškulį smulkios sekundės,
Šaltos sutemos nemigos kvapui
Niekados artumu nesiskundė.

Tik įaugo lietaus smulkios šaknys
Languose, tavo akys kur braido,
Paskutinę nelaukiamą naktį
Neišdžiūk ant įkaitusio veido.