Pakėliau paukštį, nukritusį ant žemės,
Kelionę baigusį prie lango stiklo.
Gal vėjas bloškė skrajūnėlį mažą,
Gal vijos vanagas, ar šiaip kas atsitiko.

Pabusk, pakilk nuo mano rankos,
Ištieski skrydžiui sparnelius,
Surask jėgų įveikti baimę, šaltį,
Sugrįžt į paliktus namus.

Priimki šilumą iš žmogaus delno,
Priimk meldimą, Viešpatie, padėk
Nuskristi paukščiui, žiemą išgyventi,
Kad mums galėtų vasarą čiulbėt.

Jaučiu, silpna širdelė virpa, plaka,
Na atsigauk, pakilki ant šakos,
Gal ten jau bus, kas kamuolėlį mažą
Sparnu užklos, padrąsins, paglobos.

.......................................................

Tiktai mintis kita galvon užklydo –
Kiek taip lietuvių svetimuos kraštuos
Tarp svetimųjų blaškos pasiklydę,
Neradę šilumos gimtuos namuos.

Tėvyne Lietuva, paimk ant savo rankų
Šį kartą žmogų - sužeistu sparnu.
Gyventi - ne kentėt, paties Dangaus sutvertą,
Tikėt savim, laimingu likimu.

Mažyti miško paukštį aš galiu pakelti,
Pasaugoti kol sustiprės, sušils, pales,
O kas padės gi žmogui išgyventi,
Kai jis palūžta, kartais krenta, kas?