Odė Skolauskui

Santrauka:
Pateikiu jūsų teismui savo pirmąjį eilėraštį, nuo kurio viskas prasidėjo. Iš tikrųjų tai šis eilėraštis yra turbūt trečias, kurį esu parašęs per savo gyvenimą, bet kiti du buvo parašyti taip seniai, kad dabar jų neturiu po ranka. Parašytas vakare besiruošiant Jonkaus elektrodinamikos pratybų koliui.
Išaušo rytas vėl puiki diena
Ir saulė spigina danguj sau tekina.
Tai velnias į loborus reikia lėkt,
Oscilografo rankenėlę į abi puses pasukinėt.
Aha! Laboras aprašytas, kaip puiku!
Schemutė rankute braižyta – žiūrėt gražu!
Tikiuosi, Jo Ekscelencija šįkart nebeprikibs,
Nes liniuote ir pieštuku braižiau,
Visų Žilinsko patarimų net prisilaikiau!
Kuprinė ant pečių, malda širdy,
DuokDie sugrįžt namo iki šešių!
Štai fakulteto pastatas jau prieš akis,
Aukštas tarsi mūrinė pilis!
Lipu aš laiptais – kaip slidu,
Per kelius kojos linksta – kaip baisu!
Aštuntas aukštas pagaliau...
Atgauti kvapą reikia tučtuojau!
O oro trūksta, negaliu –
Kiekvieną gurkšnį gaudau pamažu.
Sugniaužiu kumštį aš tvirtai
Ir laboratorijos duris darau lėtai...
Bet vos pravėrus aptemsta viskas prieš akis staiga -
Toks įspūdis, lyg ką tik būtų dingus elektra!
Prie stalo sėdi daug draugų,
Likimo brolių, seserų...
Tik už stalo galo sėdi vienas jis...
Patenkintas ar piktas šiandien jis net nežinau,
Bet energetinis vampyras iš studentų šiandien dozę gaus...
„Tai ką tamstele“, - nuskamba balsas malonus
Ir grublėtos rankos, drebančios ritmu,
Į priekį tiesias, schemutę rodo jos pirštu!
Ir lyg kulka, kad ką tik išauta,
Toks jausmas lyg būtų trenkus elektra!
Jo lūpos veriasi matau,
Jau nebedingsi niekur tu žmogau!
„Tranzistoriai kaip veikia šie abu,
Tamstele prašom pasakyt žodžiu?“
Išmušo prakaitas staiga, aptemo akys – taip tamsu!
Ir ką jam atsakyt nebežinau,
Nors regis šiandien dar ryte juk apie tai skaičiau!
Ir sėduosi į suolą neramus,
Studentui atsakyt į klausimą juk privalu!
Ir traukiu knygą vieną po kitos:
Kirvaitis, Štaras, močiutės metų dar elektronikos knyga...
Verčiu visas, bet tuščia – nieko ten nėra!
Neveltui galvą puošia tiek plaukų žilų –
Tranzistorių ir varikapų, matytų tiek laidų gausių,
Žmogau, nerasi knygoj nieko tu!...
Ir neviltis jau pradeda apimt mane
Iki laborų pabaigos beliko jau tik valanda.
Bet sėda draugas irgi jau šalia –
Tas pats laboras, ta pati bėda!
Ir sėdim, sukam galvas mes abu,
Nebeapginsim šio laboro šiandien net kartu...

2010-12-14
VejantisVėją

2011-03-08 23:38:00

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): VejantisVėją

Sukurta: 2011-03-10 23:57:31

Aha, mano svajonė irgi būtų ,kad vieną dieną dėstytojas šitą kūrinį išvystų! Reikės tuo pasirūpint, jei neišspausdins :D

Anonimas

Sukurta: 2011-03-09 21:57:28

Na, ir rašykit. Atsipūtęs toks. Tik turėkit minty, kad tai ne poezija. Ir veikiausiai net ne satyra. :)

Vartotojas (-a): Enėjo duktė

Sukurta: 2011-03-09 21:22:18

labai patiko :D įdomu, ar dėstytojui patiktų :D

Vartotojas (-a): semema

Sukurta: 2011-03-09 09:04:53

Belieka tik palinkėti sėkmės. :)