Skiriu tėvams, vaikams ir vaikaičiams, kad jie, suvokę pragariškos karo mašinos padarinius, neleistų įsiliepsnoti jokiai  neapykantos kibirkštėlei.  


Niekas neprisimena, kada mūsų miestelyje pasirodė Monikutė, nedidukė žvitrių akių moteriškaitė. Liežuvautojų privengia, bet vaikus - kaip vapsvas prie medaus traukte traukia. Jos jaukūs nameliai pilni mažųjų erzelio. Kad vieni kitiems per daug neįkyrėtų, visi nutaria tik penktadieniais rinktis pas Monikutę pasiklausyti  pasakų, pasiausti. Šio vakaro aplinkiniai padaužiukai laukia nesulaukia. Neįprastai svečius sutikti ruošiasi ir namelio šeimininkė. Ant iššveistų grindų ratu sudėliotos kriuksinčios, gagenančios, amsinčios pagalvėlės. Čia sutupia atbėgę vaikai ir akimirksniu pataiso savo sukiužusią nuotaiką.. Duonkepėj  spragsi malkos. Iš  arbatinuko  smagiai švilpia garas. Noseles kutena malonus  žolelių kvapas. Vieno laukia staigmena. Kažkam  atiteks Monikutės mezginys. Suplyšta  kojinėlės, sniego mūšyje dingsta  pirštinaitė…  Ne bėda. Penktadienį visiems nesmagumams galas. Vaikai tempia senelei iš namų siūlų likučius, toji iš jų dėlioja derinius ir mezga įvairiausius niekučius.
Pagaliau atpėdina ir nekantriai lauktasis penktadienis. Sveteliai patogiai klesteli ant pagalvėlių. Vidury – trikojis su karštu virduliu. Šalimais murkia  katinas, dėl besaikio dykinėjimo Ulžiu pramintas. Močiutė įsisupa į šiltą senobinę skarą. Raštuotas ilgas šalikas šįvakar dovanojamas Vytukui, kuriam piktas šuo gerokai apkramsnojo senąjį. Dar liko siūlgalių. Virgutė mikliai sunarplioja įdomų daikčiuką. Katinėlis! Iš akių luptas  Ulžio brolis! Turėsime du miegaliukus, savo netikėtomis išdaigomis pralinksminančius visus.
O dabar,vaikučiai, pastatykit auseles. Klausysimės  Monikutės pasakojimų. Kratysimės duobėtais karo keliais.