pirma eilutė - nepajutau jūsų jaučiamos būsenos, arba esmės tos kurią jaučiate visa savo esybe... pirma eilutė - pasirodė truputėlį silpnoka. (vėjas švilpauja ar kas, sniegui tirpstant... idant sniegas - nešvilpauja, šlepsi ir panašiai, švilpauja - nelabai kažkas su tuo sniegu. Tai reiškia, pirma trintyje su trečia eilute, su pačiu pagrindiniu veikėju - sniegu.) o visumoje, tai nuotaika yra pačioje mintelėje - tai būtų mintinė nuotaika, nors aš sniegą matau - visiškai nepuoselėjantį naudos idėjos, tai jam ir paties nioko to - nėra; filosofiniu atžvilgiu. su tuo Švilpavimu sniego - trintis, trikdis šioks toks visumai kaip vieniui.

patiko- baltojo nieko dainelė...Gudriai sugalvota.

Apie haiku nenusimanau, bet šitas man geras. (gal nereikėjo sakyt, kad nesigaudau, tada ir pagyrimo vertė išaugtų... :))

geros nuotaikos žiupsnelis.
taiklu :)

Skaisti saulė, bet sniegas tirpsta sunkiai; kaip bebūtų, tai nevargina, vis tiek susigers, naujo pradžia ir t.t.; išradinga baltojo nieko dainelė; smagiai išreikšta nuotaika.

norima veiksmo, bet dalvyine forma retai neapsunkina trieilio, gal geriau išbaigtą veiksmą rašyti: ištirpsta sniegas? o baltojo nieko dainelė - gerai inkrustuota

Donelaitiškas sniego vertimas į nieką - besimainančių meto laikų ženklai (tiek nuotaika, tiek vaizdas).

Puikuma.

gerai