Rodyklės nestoja,
Jaučiu, kas alsuoja...
Drebėti pradėjau,
O žinau, tiesiog jaučiu, jog man visai negėda.

Rodyklių trasa įsibėgėja.
Greičiau... Juk jos nelaukia,
Tos idėjos, bėga?
Atsiranda viena, beveik paskutinė -
Parkrist, bet ne vienai,
O dviese, tvirtai rankas sudėjus.

Rodyklės pagaliau sustoja.
Akimirkos - štai didžiausias lauktas grožis...
Nelauktai kvėpavimas didėja,
Staiga atmerktos akys, kelios ašaros nurieda.
Šiurpas nugara nubėga
Ir mes jau vėl kartu realiame pasaulyje,
Netrukdomi ir vienudu užmiegam.