Po žiedą, po kitą į pavasario rytą,
Į glėbį šviesos begalinio dangaus.
Trupinėlis žaros netikėtai sutvisko,
O kam ir kodėl, pasakyt nežinau.

Iš paprasto grumsto, iš juodžemio saujos,
Iš lašo vandens ir gilios paslapties
Iškilo, nušvito lyg spindulys saulės
Akimirksnis trumpas augalėlio lemties.

Kas daug, kas nedaug - man, matyt, nesuvokti,
Gal bus tik savaitė jam žydėt paskirta,
Tik savaitė nešt džiaugsmą, gyvenimo grožį,
O vėliau užsimerkt, apsigaubti  tamsa.

Iš žemės į šviesą. Koks paprastas kelias
Gražiausios gėlės tarp pasaulio dviejų,
Tik ateinančių pakelės sodrios ir žalios,
Gi nueiti jau tenka rudeniniu – gelsvu.

Iš paprasto grumsto, iš juodžemio saujos,
Iš lašo vandens ir gilios paslapties
Tu gali stebuklingąjį žiedą pašaukti,
Tik jam pasitikt savo ranką ištiesk.