Visi išeina. Ateina laikas ir surakinęs mums rankas išsiveda lyg kalinius. Tarytum būtume kažką padarę, o, rodos, gyvenome kitų nežeisdami.
Man ne taip baisu, kad bus išdilinti prisiminimai. Neramu, kad juos pakeis kiti. Sako, kad nėra nepakeičiamų žmonių. Bijau, kad mano atmintyje žavius vaikystės prisiminimus pakeis kiti. Nesvarbu, kad jie labiau džiugins ir neskaudins širdies, noriu, kad pasiliktumėte su manimi. Prisiminti, kaip sėdėdavau Jums ant kelių ir jausti vėjelį švilpiantį pro paausius, kai supuodavote...o pamenate, kai sėdėjome su močiute ant Nemuno kranto ir išpylėme gėrimą? Juokėmės. Rodos dar ir dabar jaučiu šalia prekeivio pardavinėtų konditerinių grybukų kvapą. Taip bijau, kad išsitrins gražūs vaizdai, beliks tik faktai, kad vis dėlto taip buvo.
Ne taip bijau, kad manęs daugiau nemylėsit, kad neapkabinsit. Nors, tiesą sakant, skaudu pagalvoti, kad nebejausiu Jūsų rankų. Ačiū, kad leidote jas paimti paskutinį kartą, kas spėjau pajusti jūsų plakančią širdį. „Tuk tuk...“ ji mušė paskutinius dūžius ir sustojo pačiame vidudienyje. Ne taip bijau, kad manęs daugiau nemylėsit. Labiausiai neramina, kad Jūsų nemylės mano vaikai.